Liepos 6-ąją, kai visa Lietuva minėjo Valstybės dieną, Eigirdžių miestelio bendruomenė šventę pradėjo savaip – žygiu „Atrask dingusį kaimą“. Į per istorijos pėdsakus vedantį žygį pėsčiomis susirinko per pusšimtį žmonių, o jų kelias driekėsi ne tik per laukus, miškus ir kaimų likučius, bet ir per prisiminimus, pavardes, likimus.
Iš pradžių gimė idėja surengti žygį. Tada kilo mintis žygiuoti per istoriją. Eigirdžių bendruomenė rinko liudijimus apie apylinkėse išnykusius kaimus, rausėsi archyvuose, kalbino senbuvius ir jų vaikus. Nors dalies šių kaimų jau neberasime ir žemėlapiuose, o trobesiai seniai sunykę, prisiminimai gyvena – ir šįkart jie sukvietė draugėn žmones, kurie nori žinoti, iš kur kilę ir kam dėkoti už tai, kas išliko.
Bendruomenė jau surinko istorijų apie dvylika išnykusių kaimų, tačiau šįkart žygyje buvo pasirinkti du – Medinių ir Laukstėnų.
Medinių kaime žygeiviai stabtelėjo prie sodybos vietos, kuri minima dar 1779 metų dokumentuose. Sustota ir prie senųjų koplytėlių, kurios, kaip spėjama, galėjo būti pastatytos dar iki 1795 metų, kai įvyko III Abiejų Tautų Respublikos padalijimas. Žaliuojančioje karališkoje girioje stūksančios koplytėlės tapo stipriu emociniu akcentu – jungtimi tarp dvasinio palikimo ir dabarties. Ir miško tankmėje giesmė „Marija, Marija“ nuskambėjo ne prasčiau nei giedama choro.
Laukstėnuose sustota prie kryžiaus ir senų medžių, menančių ūkininko sodybą. Joje augo ne tik darbštūs vaikai – išaugintas ir Eigirdžiuose tarnavęs kunigas. Stabtelta prie paminklo, žyminčio partizaninį pasipriešinimą. Žygeiviai čia sustojo tylai, prisiminimui ir susikaupimui – nes šioje žemėje buvo gyventa, kovota, mylėta.
Žygio trasa tęsėsi apie 15 kilometrų, bet neprailgo. Kartu ėjusiuosius lydėjo pokalbiai, dalijimasis prisiminimais, o ten, kur prireikė, ištiesta pagalbos ranka. Vėlyvų pietų visų laukė kvapni žirnių košė prie Laukstėnų ežero.
Žygyje paminėta daugiau kaip 40 pavardžių – buvusių gyventojų, jų palikuonių, išėjusių iš šių kaimų. Kaip sako organizatoriai, kad visus išnykusius kaimus apeitų, prireiks dar bent penkių žygių. Šis buvo tik pradžia – ir jau dabar laukiama kito karto.
Eigirdžių miestelio bendruomenė rodo, kad gyva atmintis – ne muziejinė vertybė, o gyvenanti ir jungianti jėga. Net jei kaimų nebėra, jų vardai ir istorijos vis dar šaukia – tereikia išgirsti.
Zigmas NEVARDAUSKAS
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Loading ...
