Rugpjūčio 3 dieną naktinėti kartu Masčio ežero pakrantėje kvietė VDA Telšių fakulteto skulptoriai, respublikinės Dainos stovyklos dalyviai ir poetė Erika Drungytė. O kitą dieną jau prie Germanto ežero Telšių miesto gyventojus ir svečius pasimėgauti gyva muzika pritraukė trečią kartą organizuojamas festivalis „Aš toks vienas“.
Dainos stovykla
Dėl penktadienio vakarą atūžusios vėtros neįvyko skulptūrų parko ant vandens atidarymas, tačiau Marius Norkus, vadovavęs dirbtuvėse, šią idėją ir jaunuosius skulptorius Džiugą Lapėną, Mindaugą Tenį, Karolį Striblį pristatė Menų inkubatoriuje. Skulptūros buvo padarytos laikinos, nevaizduojančios nieko konkretaus, šitaip paliekant erdvės interpretacijoms. Vieną skulptūrą iš šieno buvo ketinama sudeginti.
Poetė E. Drungytė perskaitė keturis eilėraščius. Anot jos, vieną todėl, kad žemaičių žemė yra labai tikinti; kitą – kad viso gyvenimo pamatas yra meilė; trečią – kad visas gyvenimas prasideda ir baigiasi, bet yra nebaigtinis; ketvirtą, skirtą nuvainikuoti mūsų visų didžiausiai nuodėmei – puikybei.
Savo kūrybos dainas atliko visi 11 „Dainos stovyklos 2012“ dalyvių. Šiame projekte žinių sėmėsi ir telšiškiai Agnė Živatkauskaitė bei Gediminas Jokubauskas, dalyvavo Viktorija Raibužytė, Laura Stonkutė bei Julius Šukys iš Plungės, scenoje muzikavo Fausta Noreikaitė iš Šilutės, Vygantas Šimkus, Adomas Paleckas ir Ieva Baranauskaitė iš Vilniaus, Gintarė Korsakaitė iš Mažeikių, Karolina Vinciūnaitė iš Švenčionėlių.
Visi drauge atliko „The Beatles“ dainą, kadangi jų kūrybinis gimimas sutapo su garsiosios Liverpulio ketveriukės penkiasdešimties metų sukaktimi.
„Aš toks vienas“
Festivalyje atlikėjai buvo atplukdyti valtimis per Germanto ežerą ir sutikti su šaukštais, kupinais kūrybingumo medaus. Medus – šiųmečio festivalio ekologiškumo simbolis.
Kalbėjomės su šio renginio režisiere, atlikėjais apie emocijas po pasirodymo festivalio „Aš toks vienas“ scenoje, žemaitišką publiką, gyvos muzikos reiškinį Lietuvoje bei su kokiomis organizacinėmis problemomis teko susidurti.
Polinkis į akustinę muziką
Grupės „Saulės broliai“ narys Saulius Petreikis vertino šiltą festivalio atmosferą: „Mes visados džiaugiamės būdami Žemaitijoje, kadangi aš su broliu – grupės šerdimi – esame žemaičiai. Ne taip dažnai čia tenka apsilankyti. Esame laimingi, kad galėjome dalyvauti festivalyje. Žmonės nuostabūs, visi medituoja. Aplinka – verčianti mąstyti, svajoti. Smagu matyti gyventojus, svečius laimingus, klausančius muzikos, pratinančius vaikus ir save prie tokių renginių. Planuojame ir kitais metais atvykti, jei kas nors tik pakvies, pasidalyti nauja kūryba.“
Anot S. Petreikio, gyva muzika Lietuvoje – tik gimstantis dalykas, nes visiems įgriso fonogramos ir įrašai. „Mes esame labai atsilikę nuo savo kaimynų latvių, kadangi pas juos nuo nepriklausomybės atgavimo visa energija bei polėkis buvo dėti į akustinę muziką, o pas mus – į klubinę. Mėgstu akustinę muziką. Mano vaikystės grupė buvo „Jonis“, mes su broliu užaugome su folkloru“, – mintimis dalijosi Saulius.
Muzikinė žinutė klausytojui
„Nesijaučiu vieniša, man neliūdna ir nebaisu „Aš toks vienas“ scenoje – kaip tas pavadinimas žada. Čia smagu, labai graži gamta, daug įvairių žmonių. Man patinka. Aš siunčiu savo muzika žinutes kiekvienam klausytojui skirtingas. Turbūt žinutė yra ne vien mano dalykas. Aš išleidžiu kažką, bet kai žmogus pasiima, tai jis jau pakoreguoja tą žinutę. Todėl aš nesiimčiau spręsti, kad viską valdau vien aš. Mano siunčiamas pranešimas klausytojams yra labiau šviesus nei tamsus – kaip ir mano aprangos spalva šiandien. Aš neskirstau publikos į regionus. Aš prie žemaičių esu pripratusi, mano dalis šaknų yra Žemaitijoje, Salantuose. Kiekvieną vasarą grodavau būdama pas močiutę“, – kalbėjo Ieva Narkutė.
Merginos teigimu, gyva muzika Lietuvoje – tai reiškinys, kuris niekada nebuvo miręs ir niekada nenumirs, nes tai yra tikra: „Ką formuoja viešosios žiniasklaidos priemonės, nėra tikras gyvenimas. Tikras gyvenimas vyksta čia, mažuose „kabakuose“, kur prie instrumentų sėdi niekam nežinomi žmonės ir groja niekam nežinomas dainas. Tikras gyvenimas vyksta normaliose pasaulio scenose, kur normalūs muzikantai groja gyvai.“
Geros energijos mainai
Džiaugsmu tryško ir Linas Adomaitis: „Labai geras festivalis. Tiek daug gerų ir gražių žmonių vienoje vietoje senokai nemačiau, todėl esu labai patenkintas. Atvykti į šį festivalį patraukė akustinė muzika. Man labai patinka toks jaukus, intymus, kamerinis muzikos išpildymas ir žmonės, susėdę ant žolės. Mėgstu tokią atmosferą. Absoliučiai išdalinau save šitai publikai. Visą laiką dainuoju iš širdies. Kai taip darai, atgal iš klausytojų gauni visą energiją, nuoširdumą – tai suteikia dar didesnės euforijos.“
Dainininkas pažymėjo, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsigauna gyva muzika. „Jeigu muzikantas turi koncertų – jis gyvena, jeigu jis jų neturi – turi ieškotis kažkokios kitokios veiklos. Manau, kad gyva muzika yra tas pagrindas, ant kurio šiandien stovi visa muzika“, – tikino L. Adomaitis.
Žalias festivalis
Festivalio režisierės Giedrės Kavaliauskaitės-Butkės nuomone, šis festivalis kaip niekad yra žalias pačiomis įvairiausiomis prasmėmis: nuo atsinaujinusios organizatorių komandos iki pačio tikriausio žolės kilimo. „Šis festivalis kitoks, nes labai eksperimentavome su repertuaru: buvo ir klasikos bardų, buvo kitokios muzikos užtaiso. Labai rizikavome, bet, manau, tai pasiteisino. Visi galvoja, kad „Aš toks vienas“ – bardų festivalis, bet jis yra gyvos dainos festivalis. Mano nuomone, jis siunčia kiekvieno atlikėjo dainose užkoduotą žinutę, kuri yra labai universali. Pavyzdžiui, kad gyventume draugiškai, kad muzika mus išganytų. Rinkdamiesi atlikėjus, norėjome, kad jie ne vien gerai dainuotų, bet ir perduotų kažkokią prasmingą mintį klausytojams“, – tvirtino renginio režisierė.
Loading ...
