Gy­dy­to­jas A. K. Cha­hi­ne: „Ma­no tiks­las, kad Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­rius ei­tų į prie­kį su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis“

Vie­nas se­niau­sių Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės sky­rių – Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos, įkur­tas prieš dau­giau kaip 46-erius me­tus. Per ne­trum­pą lai­ko­tar­pį bū­ta įvai­rių po­ky­čių, o šian­dien šio sky­riaus ko­lek­ty­vas džiau­gia­si pui­kio­mis dar­bo są­ly­go­mis ir mo­der­nia įran­ga.

Įsi­gi­jo nau­ją art­ros­ko­pą

Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­rius Tel­šių li­go­ni­nė­je įsteig­tas 1976 me­tais. Jo įkū­rė­jas – pa­gar­bą pel­nęs, trau­ma­to­lo­gi­jos is­to­ri­jo­je dėl pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je at­lik­tos klu­bo są­na­rio pa­kei­ti­mo ope­ra­ci­jos ži­no­mas gy­dy­to­jas trau­ma­to­lo­gas Vy­tau­tas Pur­lys.

Nuo 2021-ųjų sau­sio šiam sky­riui va­do­vau­ja gy­dy­to­jas or­to­pe­das-trau­ma­to­lo­gas Ali Kha­lil Cha­hi­ne. Ve­dė­jas tei­gė, kad per pa­sta­ruo­sius dve­jus me­tus sky­riu­je pra­dė­tos da­ry­ti pla­tes­nio pro­fi­lio ope­ra­ci­jos, įsi­gy­ta nau­ja įran­ga. Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, Re­gio­ni­nė Tel­šių li­go­ni­nė neat­si­lie­ka nuo Eu­ro­pos ir pa­sau­lio trau­mų gy­dy­mo stan­dar­tų: tai­ko­mi to­kie pat trau­mų gy­dy­mo me­to­dai, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

„Vi­sai ne­se­niai įsi­gi­jo­me nau­ją art­ros­ko­pą, skir­tą at­lik­ti mi­ni­ma­liai in­va­zy­vias ke­lio, čiur­nos, pe­ties, al­kū­nės ope­ra­ci­jas per mažus pjūvius. Anks­čiau to­kioms ope­ra­ci­joms at­lik­ti nau­do­tas apa­ra­tas jau se­nos tech­no­lo­gi­jos, tad nu­spren­dė­me at­nau­jin­ti įran­gą. Nau­ja­sis art­ros­ko­pas – pa­žan­giau­sios tech­no­lo­gi­jos iš šiuo me­tu esan­čių rin­ko­je. To­kią įran­gą tu­ri ir di­džio­sios ša­lies li­go­ni­nės. Su juo ryš­kiau ir ge­riau ma­to­mas vaiz­das są­na­ry­je, anks­ty­ves­nė­se sta­di­jo­se ga­li­ma gy­dy­ti są­na­rio pa­žei­di­mus. Art­ros­ko­pas gelbs­ti ir at­lie­kant dau­ge­lį ki­tų ope­ra­ci­jų“, – kal­bė­jo A. K. Cha­hi­ne.

Ve­dė­jas pa­žy­mė­jo, kad su art­ros­ko­pu per me­tus li­go­ni­nė­je at­lie­ka­ma apie 600–700 ope­ra­ci­jų. Iš vi­so Tel­šių li­go­ni­nės Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je per me­tus at­lie­ka­ma apie 1 200–1 300 ope­ra­ci­jų.

Stip­ri ko­man­da

Sky­riu­je kar­tu su ve­dė­ju A. K. Cha­hi­ne dir­ba gy­dy­to­jai or­to­pe­dai-trau­ma­to­lo­gai Aud­rius Der­vi­nis, Pau­lius Pies­lia­kas, Kris­ti­na Nor­ku­tė, Vik­to­ras Jer­mo­la­je­vas, Eval­das Pet­ke­vi­čius, Juo­zas Klum­bys.

Kaip jau mi­nė­ta, at­lie­ka­mos mi­ni­ma­liai in­va­zy­vios ke­lio, pe­ties, al­kū­nės ir čiur­nos są­na­rių art­ros­ko­pi­nės ope­ra­ci­jos, taip pat ke­lio, klu­bo ir pe­ties są­na­rių en­dop­ro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jos. Gy­do­mos įgy­tos plaš­ta­kos ir pė­dos de­for­ma­ci­jos, at­lie­ka­mos rie­šo ka­na­lo at­lais­vi­ni­mo, plaš­ta­kos minkš­tų­jų au­di­nių, pė­dos ko­rek­ci­nės ope­ra­ci­jos. Pa­gal­ba vi­są pa­rą tei­kia­ma trau­mas pa­ty­ru­siems pa­cien­tams.

Ne­se­niai Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je pra­dė­jęs dirb­ti gy­dy­to­jas iš Klai­pė­dos V. Jer­mo­la­je­vas la­biau spe­cia­li­zuo­ja­si ope­ruo­jant pe­ties są­na­rius, A. K. Cha­hi­ne, A. Der­vi­nis ir E. Pet­ke­vi­čius at­lie­ka en­dop­ro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jas, o J. Klum­bys ir K. Nor­ku­tė daž­niau­siai pa­gal­bą tei­kia trau­mas pa­ty­ru­siems as­me­nims.

A. K. Cha­hi­ne daug do­mi­si pė­dos, čiur­nos ir ke­lio pa­to­lo­gi­jo­mis.

„Džiau­giuo­si sa­vo ko­man­da. Sten­gia­mės pa­lai­ky­ti ge­rą mik­rok­li­ma­tą, kad ko­man­da dirb­tų vie­nin­gai kaip kumš­tis. <…> Dar­buo­to­jas dar­be ne­tu­ri bū­ti pa­var­gęs. Jis tu­ri atei­ti į dar­bą pail­sė­jęs, tu­ri no­rė­ti dirb­ti. Ta ri­ba iki per­de­gi­mo vi­sa­da la­bai plo­na, bet sten­gia­mės la­vi­ruo­ti. Mū­sų sky­riu­je ge­ra dirb­ti“, – sa­kė Trau­ma­to­lo­gi­jos-or­to­pe­di­jos sky­riaus ve­dė­jas.

Grei­tes­nis pa­svei­ki­mo lai­kas

Per­nai Re­gio­ni­nė Tel­šių li­go­ni­nė įsi­gi­jo ir nau­do­ja nau­jes­nės kar­tos imp­lan­tus, rei­ka­lin­gus pa­cien­tams pa­ty­rus lū­žius. Šiuo­lai­kiš­kos plokš­te­lės bei int­ra­me­du­li­nės vi­nys itin ge­ros at­ku­riant kau­lo vien­ti­su­mą.

Ti­ta­ni­nės plokš­te­lės, nau­do­ja­mos gy­dant lū­žius, ana­to­miš­kai pri­tai­ky­tos kau­lams.
A. K. Cha­hi­ne pa­sa­ko­jo, kad plokš­te­lės pa­de­da ko­ky­biš­kiau ir grei­čiau at­lik­ti ope­ra­ci­jas, o li­go­niams ga­ran­tuo­ja­mas grei­tes­nis grį­ži­mas į įpras­ti­nę veik­lą. Pa­vyz­džiui, po rie­šo lū­žio ope­ra­ci­jos po sa­vai­tės lai­ko li­go­niams jau lei­džia­ma ju­din­ti rie­šą, ne­rei­kia lauk­ti 5–6 sa­vai­čių.

„Anks­čiau pa­cien­tas pen­kias ar še­šias sa­vai­tes bū­da­vo su­gip­suo­tas ir tik po to pra­dė­da­vo mankš­tin­ti ran­ką ir rea­bi­li­tuo­tis, o da­bar po 5–6 sa­vai­čių jis jau ga­li grįž­ti į dar­bą. Taip gy­dy­mo­si lai­kas su­trum­pė­ja per pu­sę. Ma­no tiks­las, kad ši­tas sky­rius ei­tų į prie­kį su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, pa­žan­giau­siais spren­di­mais. Kaip ir bet koks ki­tas gy­dy­to­jas, no­ri­me pa­dė­ti pa­cien­tui su­ma­žin­ti skaus­mą, pa­dė­ti at­gau­ti ju­de­sius, kad trau­muo­tas li­go­nis kuo grei­čiau grįž­tų į sa­vo įpras­ti­nę veik­lą. Sten­gia­mės at­si­žvelg­ti į kiek­vie­no no­rus, pa­gei­da­vi­mus, ži­no­ma, kiek lei­džia pa­cien­to svei­ka­tos būk­lė“, – tei­gė A. K. Cha­hi­ne.

Li­go­ni­nė tu­ri au­to­ri­te­tą

Anot ve­dė­jo, sky­riu­je daž­nai gy­do­si pa­cien­tai ne tik iš ap­lin­ki­nių ra­jo­nų, bet ir iš Lie­tu­vos did­mies­čių ar net už­sie­nio ša­lių. Ne­se­niai gy­dy­to­jas V. Jer­mo­la­je­vas pa­gal­bą su­tei­kė pa­cien­tui, ope­ruo­tis grį­žu­siam iš Aust­ra­li­jos, taip pat pro­fe­sio­na­liam fut­bo­li­nin­kui iš Uk­rai­nos.

„Tel­šių li­go­ni­nė tik­rai tu­ri au­to­ri­te­tą. Pas mus at­va­žiuo­ja gy­dy­tis pa­cien­tai iš įvai­rių mies­tų. Li­go­niai daž­nai ren­ka­si gy­dy­to­jus pa­gal ki­tų re­ko­men­da­ci­jas. Kai pa­cien­tas iš Vil­niaus at­va­žiuo­ja pas mus ant­rą kar­tą gy­dy­tis, la­bai džiau­gia­mės ir su­pran­ta­me, kad dir­ba­me ge­rai. Mes ga­li­me ope­ra­ci­ją at­lik­ti ge­rai, bet jei pa­cien­tui ne­bus ma­lo­ni pa­tir­tis prieš ir po ope­ra­ci­jos bend­rau­jant su slau­gy­to­jo­mis, jei ne­bus juo tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ta, žmo­nės mū­sų ne­re­ko­men­duos ki­tiems“, – apie dar­nų gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų dar­bą kal­bė­jo A. K. Cha­hi­ne.

Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je dir­ba vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja Ra­sa Pet­raus­kie­nė, bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos Al­do­na Kai­rie­nė, Re­gi­na Ba­go­čie­nė, Eg­lė Ma­ce­vi­čie­nė, Dai­va Jo­ku­baus­kie­nė, Ire­na Šei­naus­kie­nė, Jo­vi­ta Vaiš­vi­lie­nė, Mil­da Ži­lie­nė, Jus­ti­na Vik­nie­nė, Jo­lan­ta Moc­ke­vi­čie­nė, Snie­guo­lė Mo­nie­nė, Dai­va Rui­bie­nė, Ri­ma Smil­gie­nė, Ra­min­ta Vai­no­rie­nė, slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jos Lai­mu­tė Au­gus­ti­nie­nė, Ri­ma Pet­ri­kie­nė, va­ly­to­jos Ni­jo­lė Juk­ne­vi­čie­nė ir Do­vi­lė Šir­vins­kai­tė.

Kal­bė­da­mas apie že­mai­čių pa­cien­tų iš­skir­ti­nu­mą sky­riaus ve­dė­jas pa­ste­bė­jo, kad jie – kant­rūs žmo­nės.

„Bū­na at­ve­jų, kai as­muo pa­ti­ria trau­mą ir dvi ar tris sa­vai­tes ne­si­krei­pia į gy­dy­to­jus, nors ir skau­da. Pa­cien­tas ti­ki­si, kad skaus­mas praeis, lū­žis su­gy­ja ir žmo­gus tik ta­da krei­pia­si į li­go­ni­nę pa­gal­bos. Prik­lau­so­mai, kaip su­gi­jęs lū­žis, prii­ma­mas spren­di­mas dėl to­les­nio gy­dy­mo. Ten­ka ir ope­ra­ci­ją da­ry­ti, ir gip­suo­ti lū­žį iš nau­jo“, – apie dar­bo pa­tir­tį dės­tė gy­dy­to­jas or­to­pe­das-trau­ma­to­lo­gas.

Mo­ty­vuo­ja ge­ras žo­dis ir pa­lai­ky­mas

32-ejus me­tus Tel­šių li­go­ni­nė­je dir­ban­ti slau­gy­to­ja R. Pet­raus­kie­nė di­de­lę da­lį lai­ko pra­lei­do Or­to­pe­di­jos-trau­ma­to­lo­gi­jos sky­riu­je. Vy­riau­sio­sios slau­gy­to­jos tei­gi­mu, kaip ir kiek­vie­na­me li­go­ni­nės sky­riu­je, taip ir dir­bant šia­me, yra daug spe­ci­fi­nių da­ly­kų.

„Rei­kia ži­no­ti net kaip pa­cien­to ko­jos tu­ri bū­ti lai­ko­mos po są­na­rio pro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jos. <…> Tai fi­ziš­kai ne­leng­vas dar­bas, rei­kia kil­no­ti pa­cien­tus po ope­ra­ci­jų, o ir įgū­džiai, ži­nios taip pat rei­ka­lin­gos. Daug rei­kia bend­rau­ti su pa­cien­tu, nuo mū­sų la­bai pri­klau­so, koks bus poo­pe­ra­ci­nis lai­ko­tar­pis. Kiek­vie­nam paaiš­ki­na­me, kaip po pro­te­za­vi­mo ope­ra­ci­jos sės­tis, sto­tis, ko­kius žings­nius da­ry­ti. La­bai svar­bu, kad pa­cien­tas klau­sy­tų mū­sų nu­ro­dy­mų“, – apie dar­bo spe­ci­fi­ką kal­bė­jo R. Pet­raus­kie­nė.

Vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja džiau­gė­si dar­niu, pa­slau­giu, su­pra­tin­gu ko­lek­ty­vu, pro­fe­sio­na­lais gy­dy­to­jais. Vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas, pa­cien­tų ge­ras žo­dis, anot pa­šne­ko­vės, la­biau­siai mo­ty­vuo­ja sun­kio­mis die­no­mis.

„Džiu­gi­na, kai ma­tai lai­min­gą žmo­gų, ku­ris dė­ko­ja už at­lik­tą dar­bą, at­si­lie­pi­mų kny­go­je pa­ra­šo ge­rą žo­dį ir ki­tiems re­ko­men­duo­ja gy­dy­tis pas mus. Be­si­gy­dan­tiems ki­tuo­se mies­tuo­se no­ri­si pa­sa­ky­ti – neieš­ko­ki­te ki­tų Die­vų, tas pa­ts Die­vas yra vi­sur“, – pa­žy­mė­jo R. Pet­raus­kie­nė.