Išgyvename COVID-19 pandemiją. Esame dėkingi medikams, pasiaukojamai gelbstintiems sergančiųjų gyvybes. Taip, šiuo metu daugumai sunku ir pagrįstai skundžiamės, bet pamąstykime, ar kada buvo lengva? „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – ne veltui kviečia mus „Tautiškos giesmės“ žodžiais daktaras Vincas Kudirka.
Taigi persikelkime mintimis į 1939 metus. Europoje tvyro artėjančio karo nuojauta, nuo Lietuvos kovo 22-ąją atplėšiama Klaipėda ir Klaipėdos kraštas, netenkama uosto ir svarbaus ekonomikos, kultūros, švietimo ir medicinos centro. Iš hitlerinės Vokietijos užgrobtos Klaipėdos į Žemaitiją traukiasi lietuviai inteligentai. Į Telšius atvyksta talentingas chirurgas Leonardas Plechavičius, žemaitis iš Židikų parapijos Bukončių kaimo, garsiojo generolo Povilo Plechavičiaus brolis.
Telšiai gydytojui Leonardui nesvetimi – 1925 m. čia baigęs valstybinę vyskupo Valančiaus gimnaziją įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. 1932 m. įgijo medicinos gydytojo kvalifikaciją ir pradėjo dirbti chirurgu asistentu Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. 1933 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu. 1937–1939 m. stažavosi Vienos ir Bolonijos universitetų klinikose.
Jaunajam chirurgui pradžia Telšiuose buvo sunki: mažytė aptriušusi 40 lovų ligoninė, kurioje nebuvo net rentgeno aparato, tik nedidukė operacinė ir primityvi laboratorija, palatos šildomos krosnimis, dirbo vos pora gydytojų… Todėl nenuostabu, kad ir operacijų buvo atliekama nedaug, pvz., 1938 m. Telšių ligoninėje buvo atliktos 95 didelės ir 81 maža operacija. Beje, nedaug geresnė padėtis buvo Kretingoje ir Tauragėje. Tiesa, 1938 m. Telšių apskrities valdyba šalia senosios ligoninės pradėjo statyti naują 80 lovų ligoninę, kurią modernizmo stiliumi suprojektavo architektas Steponas Stulginskis. Tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė 1939 m. liepos mėnesį, kai ligoninės vedėju, o vėliau ir direktoriumi tapo talentingas ir ambicingas gydytojas L. Plechavičius, kuris užsimojo Telšių ligoninę paversti moderniu medicinos centru visai Žemaitijai ir ne tik. Nors ir atsidūręs sudėtingose sąlygose, energingasis chirurgas nenuleido rankų, per tris mėnesius (liepos–spalio mėn.) jis ir jo sutelkta komanda vos ne karo lauko ligoninės sąlygomis atliko 342 dideles ir 119 mažų operacijų. Žinoma, trūko lovų, todėl buvo nuomojami greta ligoninės esantys namai ir juose įrengtos palatos. Nors lovų skaičius padvigubėjo ir išaugo iki 80-ies, tačiau ligoninė negalėjo aptarnauti nė pusės pacientų, kuriems buvo reikalinga kvalifikuota stacionari medicinos pagalba. Lovadienių skaičius taip pat augo drastiškai: 1938 m. ligonių gulėta ligoninėje 13 215 dienų, o štai vien per liepos–spalio mėnesius – 5 986 dienas. Ligoninės pajamos taip pat išaugo nuo 6 248 litų per 1938 m. iki 17 700 litų vien per tris 1939 m. mėnesius.
Žinoma, ligoninės vedėjas dirbo ne vienas – čia dirbti pasikvietė puikius specialistus, kurie, kaip ir jis, pasitraukė iš nacių okupuotos Klaipėdos į Žemaitiją. L. Plechavičius gydymo įstaigoje atidarė naujus skyrius: chirurgijos, kuriam pats ir vadovavo, LOR (ausų, nosies, gerklės ligų) ir oftalmologijos (akių ligų), kurio vedėja tapo otolaringologė gydytoja Ona Purtokaitė, skyriuje dirbo oftalmologai Karaliaučiaus universiteto prof. Pick‘as ir gyd. Kazlauskas, akušerijos-ginekologijos, vadovaujamą patyrusio gydytojo Otono Milevičiaus, Karaliaučiaus universiteto absolvento, dirbusio akušeriu Klaipėdoje ir Šilutėje, penkerius metus vadovavusio ir Šilutės apskrities ligoninei. Taip pat ligoninėje daugėjo gailestingųjų seserų (slaugytojų) ir aptarnaujančiojo personalo. Čia buvo ir terapijos, vaikų ligų, infekcinių ligų, trachomos (užkrečiama akių liga) skyriai. Užkrečiamųjų ligų ir trachomos skyriai buvo įkurti atskiruose šalia ligoninės esančiuose pastatuose.
Be tiesioginio chirurgo darbo, L. Plechavičius dėjo visas pastangas, kad statoma ligoninė būtų kuo greičiau užbaigta. Tai davė vaisių: 1939 m. gruodžio mėnesį personalas pradėjo dirbti naujame pastate. Ligoninės pastatą statė telšiškio Sasnauskio įmonė, priežiūros darbus vykdė Telšių apskrities inžinierius Šadauskis. Aparatūros užsakymu ir pristatymu rūpinosi inžinierius Aleksandras Putrimas. Ligoninės direktorius išsireikalavo, kad į Telšius iš Vokietijos būtų atvežta pati moderniausia to meto Europoje operacinės įranga, kainavusi daugiau kaip 21 tūkst. Lt, rentgeno aparatas, kainavęs 40 tūkst. Lt. Už 28 tūkst. Lt įrengta moderni ligoninės virtuvė, skalbykla, nupirkti dezinfekcijos aparatai. Tiesa, medicinos įranga, kuri į ligoninę turėjo būti pristatyta jau lapkričio 1 d., dėl vykstančio karo šiek tiek vėlavo, bet darbai naujame pastate jau vyko visu tempu.
8 000 kub. m ligoninės pastatas, kainavęs 30 tūkst. Lt, buvo įrengtas pagal naujausius to meto technologinius reikalavimus: centrinis šildymas, vandentiekis su šiltu ir šaltu vandeniu, signalizacija, o dvasiniams ligonių ir medicinos personalo poreikiams tenkinti įrengta koplyčia, paskirtas kapelionas. Nors naujoji ligoninė buvo tik 80 vietų, tačiau joje galėjo tilpti iki 120 ligonių vienu metu. Kadangi šalia esančiuose pastatuose veikė infekcinių ligų ir trachomos skyriai, tai vienu metu ligoninėje galėjo gydytis 140 ligonių.
1940 m. pradžioje Telšių apskrities ligoninėje dirbo 135 darbuotojai: 9 gydytojai, 4 akušerės, 26 gailestingosios seserys, 40 sanitarų ir 56 aptarnaujančiojo personalo darbuotojai (buhalteris, raštinės darbuotojai, virėjai, skalbėjai, valytojai). Prie ligoninės veikė ambulatorija, kurioje kasdien apie 50-čiai pacientų buvo suteikiama kvalifikuota medicinos pagalba. Telšių ligoninė tapo Žemaitijos ir Šiaurės Vakarų Lietuvos medicinos centru. Ligoniams transportuoti 1940 m. ketinta įsigyti ir sanitarinį automobilį.
Įrengus naująjį ligoninės pastatą, 1940 m. pradžioje Telšių apskrities valdyba pradėjo senojo pastato rekonstrukciją: pristatytas antras aukštas, įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis ir abu pastatai sujungti į vieną darnų statinį. Remonto darbai turėjo būti baigti 1941 m., tačiau dėl Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos okupacijų 1940–1941 m. jie užsitęsė. Tačiau, nepaisant okupacijų ir vykstančio Antrojo pasaulinio karo, 1943 m. ligoninės atnaujinimo darbai buvo baigti, vienu metu joje galėjo gydytis 210 ligonių. Tik galime įsivaizduoti, kiek jėgų, diplomatinių gebėjimų, žemaitiškos kantrybės reikėjo tuo sunkiu metu turėti L. Plechavičiui, kad rekonstrukcija būtų baigta, kad ligoninės personalas galėtų visiems sergantiesiems suteikti reikalingą kvalifikuotą medicinos pagalbą, juolab kad gyventojų judėjimas tarp regionų okupacijų metu buvo smarkiai apribotas. Šalia ligoninės buvo nupirktas dar 0,6 ha sklypas rekreacijos zonai, kad sveikstantys ligoniai turėtų galimybę išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti tyru oru…
Tiesa, jau nuo 1934 m. Telšiuose veikė moderni 16 vietų žydų ligoninė, kainavusi žydų draugijai „Bikur-Choilius“ per 80 tūkst. Lt. Konstruktyvizmo stiliaus pastato projekto autorius – inžinierius, architektas Jonas Sidabras. Žydų ligoninėje veikė terapijos, chirurgijos, akušerijos-ginekologijos skyriai, buvo įrengta moderni operacinė, laboratorija, rentgeno kabinetas. Jai vadovavo gydytojas Noelis Minuchinas. 1939 m. žydų ligoninei buvo suteiktas N. D. Kraulio vardas.
Žemaičiai galėjo gauti kvalifikuotą medicinos pagalbą ne tik ligoninėje. Pvz., gydytoja otolaringologė O. Purtokaitė Prezidento Smetonos gatvėje (dabar – Respublikos) buvo įsirengusi modernų kabinetą, kuriame priiminėjo pacientus. Nuosavą priimamąjį su rentgeno ir fizioterapijos kabinetais Sausio 15-osios (dabar – Kalno g.) gatvėje turėjo ir akušeris-ginekologas O. Milevičius. Privačia daktaro praktika vertėsi terapeutas ir chirurgas Bronislovas Zienkovičius, kuris nuosavame name Putvio-Putvinskio gatvėje (dabar – Žemaitės g.) turėjo įsirengęs ne tik gydytojo kabinetą, bet ir rentgeno kabinetą, nedidukę operacinę ir pooperacinę palatą. Sausio 15-osios gatvėje ligonius priiminėjo gydytojas terapeutas Pranciškus Šimkevičius, Kęstučio gatvėje – gydytojas terapeutas ir akušeris-ginekologas M. Lurije, o mažuosius pacientus ir jų mamas – gydytoja pediatrė Anastazija Geldnerienė. Birutės gatvėje nuosavą gydytojo kabinetą turėjo ir pacientus, sergančius venerinėmis ir akių ligomis, priiminėjo apskrities gydytojas Jonas Mikulskis.
1940 m. pradžioje žemaičiai jau tik išimtiniais atvejais vyko gydytis į Kauną, nes Telšių ligoninėse dirbantys aukštos kvalifikacijos gydytojai drąsiai konkuravo su Kauno klinikų specialistais. Gaila, kad Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos okupacijos nutraukė sėkmingą Telšių žydų ir apskrities ligoninių, kaip Žemaitijos ir Šiaurės Vakarų Lietuvos medicinos centro, veiklą. Ligoninės direktorius L. Plechavičius 1944 m. rudenį, artėjant okupacinei Raudonajai armijai prie Telšių, buvo priverstas trauktis į Vakarus. Vokietijos Lingeno miesto ligoninėje 1945–1949 m. jis ėjo vyr. chirurgo ir vedėjo pareigas. 1949 m. emigravo į JAV, dirbo kaip rezidentas įvairiose ligoninėse, o išlaikęs JAV medicinos gydytojo valstybinius egzaminus nuo 1955 m. vertėsi privačia gydytojo praktika. Mirė toli nuo tėvynės 1974 m. kovo 18 d. – Jonkerse, JAV.
Atkūrus 1990 m. nepriklausomą Lietuvos valstybę, atsirado galimybė sparčiau vystytis medicinos mokslui, ligoninėms įsigyti naujos medicininės įrangos. Ambicingo vadovo ir talentingo chirurgo L. Plechavičiaus pradėtus darbus Telšių ligoninėje tęsia jos dabartinė direktorė gydytoja Jovita Seiliuvienė – sutelkusi būrį jaunų ir talentingų gydytojų, slaugytojų, siekia, kad žemaičiai vietoje gautų kvalifikuotą medicinos pagalbą.
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina BUCEVIČĖ
Loading ...
