Ožtakių kaimo gyventojai nerimauja dėl klajojančios gulbių šeimos likimo. Jau keletą dienų gulbinas su žmona bei šešiomis atžalomis klajoja po kaimą – aplanko sodybų gyventojus, kasdien po kelis kartus keičia vandens telkinius. Tęsiantis užuovėjos paieškoms, vienas gulbiukas jau žuvo.
Keliauti gulbių šeimyna pradėjo maždaug prieš savaitę. Iki tol, maždaug penkerius metus, paukščiai gyveno viename tvenkinyje ir savo namų niekada nekeitė. Nežinia, kas privertė gausią šeimą ieškoti naujo būsto, tačiau ožtakiškius gąsdina toks paukščių blaškymasis.
Gyventojų teigimu, gulbių šeima, nerasdama sau vietos, eina „kalėdodama“ į sodybas – ten gauna duonos, kitų skanėstų. Gatvėmis priekyje virtinės visada keliauja gulbinas, po jo – jaunikliai, užnugarį saugo patelė.
Ožtakiškiai bijo, jog vaikščiojančią šeimyną gali bet kada partrenkti automobilis ar užpulti šuo. Gyventojai kreipėsi pagalbos į įvairias institucijas – deja, jų prašymai padėti paukščių šeimai liko neišgirsti. Esą paskambinus Varnių regioninio parko direktorei Irenai Zimblienei ir paprašius gelbėti paukščius, ši pasakė, jog tokiais darbais direkcija neužsiima ir pasiūlė kreiptis į Gyvūnų globos asociaciją.
Žmonės tvirtina skambinę ir ten, ir į kitas įstaigas. Vienur išgirdo, jog tarnyba rūpinasi tik sužeistais gyvūnais, kitur esą jiems nurodyta užsimauti pirštinę, paimti gulbiną už galvos ir vesti jį į senuosius namus. Taip neva paskui šeimos galvą sektų ir likusieji šeimos nariai.
Gyventojus toks nurodymas papiktino: „Paimti gulbiną už galvos gali nebent įgudęs žmogus, prie jo baisu ir prieiti!“
Kad šeimos galva arši – tikra tiesa. Vienai ožtakiškei lesinant paukščius, gulbinas ją prisileido tik iš tolo – ir tai šnypšdamas bei grėsmingai artindamasis.
Nori gauti maisto
Telšių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Algirdas Petrikas pasakoja, jog laukinės gulbės turi savo zoną – mažuose vandens telkiniuose dažniausai gyvena tik po vieną šių paukščių šeimyną. Gulbinas rūpinasi teritorijos apsauga, o patelė – šeimos reikalais.
Specialisto teigimu, įprastas paukščių šeimos gyvenimo būdas galėjo susijaukti tik dėl to, jog gyventojai pradėjo jas maitinti. Dėl šios priežasties gulbės tikriausiai prisirišo prie gyventojų.
„Kas lengviau – ar ieškoti maisto, ar ateiti ten, kur jo gauni sočiai?“ – svarstė aplinkosaugininkas. – Visuomet sakome, jog negalima šerti laukinių gyvūnų, nebent tik žiemą, kai ateina vadinamasis baltasis badas“.
Keičiasi elgesys
Varnių regioninio parko direktorė taip pat mano, jog gulbių elgesys greičiausiai pasikeitė dėl to, jog žmonės pradėjo jas šerti. Taip pasakė ir I. Zimblienei paskambinusi ožtakiškė – esą viena moteris nuolat maitina gulbių šeimą, taigi paukščių nebegalima išvyti.
„Gamtoje gyvūnams reikia leisti gyventi savarankiškai. Nemanau, kad šunys pultų draskyti paukščius“, – teigia I. Zimblienė ir priduria, jog nieko bloga, kad paukščiai išėjo iš vieno tvenkinio į kitą.
Moteris teigia pastebėjusi, jog gamtoje vyksta pokyčiai – gandrai vos ne pažemiais suka lizdus, vaikštinėja važiuojamąja kelio dalimi.
Dėl šuns
Nuvykęs apžiūrėti gulbių, Telšių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas teigia sužinojęs priežastį, dėl kurios paukščiai pradėjo migruoti.
Senieji paukščių namai buvo prie Varnių turgaus esantis vandens telkinys. Ten gamtosaugininkas pamatė tai, kas sukėlė jam nuostabą – didžiuliame tvenkinyje negyvena nė viena gulbų šeima. To priežastis, pasak A. Petriko, – greta kranto pririštas didžiulis šuo.
Aplinkosaugininkas konstatavo, jog paukščiai paliko savo namus baimindamiesi dėl saugumo.
O keliauti gulbių šeimynai teko gana nemažai – nuo senųjų jų namų iki dabartinio tvenkinio, kuriame apsistojo, yra gerokas kelio galas.
Specialistas teigia, jog bus išsiaiškinta, kam priklauso šuo ir kodėl jis nėra voljere.
Šiuo metu, pasak A. Petriko, pavojaus gulbių šeimynai nėra – nors tvenkinys, kuriame jos šiuo metu apsistojo, yra nedidelis, paukščiai jaučiasi gerai.
Išsprendus klausimą dėl šuns, gulbės tikriausiai bus parvestos į senuosius savo namus.
Telšių rajono aplinkos apsaugos vedėjas tiria šį įvykį.