Faus­ta ir jos šei­ma

Sa­va­no­rys­tės es­mė

Ga­li­ma pa­siim­ti šu­niu­ką iš veis­ly­no. Aiš­ku, jis ir­gi yra ma­žas, at­plėš­tas nuo ma­mos ir t. t. Ta­čiau su juo su­si­drau­gau­ti ne­sun­ku. To­kie leng­vai pa­mils­ta sa­vo šei­mi­nin­ką, jei­gu jis bent ele­men­ta­riai ži­no el­ge­sio tai­syk­les, ir sma­gūs džiau­gia­si gy­ve­ni­mu. Prieg­lau­do­se su­dė­tin­giau – ten pa­ten­ka šu­nys, pa­ty­rę dau­ge­lį da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li pa­pa­sa­ko­ti, bet pa­sa­ko sa­vo el­ge­siu. Ma­žu­tė ke­tur­ko­jė, bi­jan­ti žmo­nių, ki­tų šu­nų ir net ke­lias die­nas bi­jan­ti pri­si­lies­ti prie mais­to ir van­dens, su­si­gū­žu­si nar­vo kam­pe­ly­je ir te­no­rin­ti nu­mir­ti, kad ne­be­rei­kė­tų grįž­ti į tą žiau­rų pa­sau­lį – čia jau yra iš­šū­kis. Su­ma­žin­ti jos bai­mes, pa­ža­din­ti ją gy­ve­ni­mui, iš­mo­ky­ti vėl tuo gy­ve­ni­mu džiaug­tis – tai ir yra sa­va­no­rys­tės es­mė. Ir tik tik­ra, nuo­šir­di mei­lė au­gin­ti­niui tai pa­da­ro. Dre­sa­vi­mo me­to­dai, me­to­di­kos… ar dar kas nors… Jų nė­ra ar­ba jie ma­žai te­reiš­kia. Rei­kia my­lė­ti ir ati­duo­ti nu­skriaus­tie­siems sa­vo šir­dį.

Faus­ta

Faus­ta Ron­ky­tė – tik­ra tel­šiš­kė. Že­mai­ti­jos sos­ti­nės „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jo­je bai­gė pir­mą­sias de­šimt kla­sių, vie­nuo­lik­tą ir dvy­lik­tą kla­ses – Tel­šių Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­jo­je. „Tel­šių šu­niu­kų na­mų“ veik­la su­si­do­mė­jo vos jai at­si­ra­dus. Se­kė įra­šus prie­glau­dos tink­la­la­py­je ir, ka­dan­gi nuo­šir­džiai už­jau­tė nu­skriaus­tus gy­vū­nus, nuo­lat au­gin­ti­nius pa­rem­da­vo ko­kia nors do­va­nė­le – at­vež­da­vo mais­to, paau­ko­da­vo pi­ni­gų. Faus­ta ku­rį lai­ką dir­bo siu­vi­mo įmo­nė­je, tad va­do­vų pra­šy­da­vo ati­duo­ti jai ne­rei­ka­lin­gas au­di­nių at­rai­žas ir iš jų siū­da­vo pa­lu­tes prie­glau­dos glo­bo­ti­niams. Be­ne 2017 me­tais pa­ma­čiu­si skel­bi­mą apie do­va­no­ja­mą Ri­ką, ją „įsi­šu­ni­no“. Ri­ka iki šiol svei­ka ir links­ma gy­ve­na pas Faus­tos ma­

mą.
Faus­ta ga­na daž­nai pa­gal­vo­da­vo apie sa­va­no­rys­tę, ta­čiau vis su­dve­jo­da­vo. Ta­čiau per 2018 me­tų Kū­čias per­skai­tė tink­la­la­py­je šu­niu­kų gru­pės va­do­vės Ro­ber­tos Šlio­ge­ry­tės pa­gal­bos šauks­mą – sa­va­no­rių ne­bu­vo ir ji pra­šė vi­sus ga­lin­čius pa­dė­ti šu­nims. Faus­ta kar­tu su bro­liu at­bu­vo pa­mai­ną ir, nors iš pra­džių sa­kė sau, kad pa­dės tik šian­dien, ji „už­si­ve­dė“ ir sa­va­no­riau­ja jau še­še­ri me­tai.

Ypa­tin­gas ry­šys

Taip jau nu­tin­ka, kad kar­tais tarp au­gin­ti­nio ir sa­va­no­rio už­si­mez­ga ypa­tin­gas mei­lės, drau­gys­tės ir su­pra­ti­mo, gal­būt at­jau­tos ry­šys. Gra­žūs, jau­ni, links­mi ir mo­kan­tys bend­rau­ti šu­nys leng­vai su­si­ran­da na­mus ir prie­glau­do­je pa­pras­tai il­gai neuž­si­bū­na.

Mai­ra – juo­da di­de­lė pen­ke­rių me­tų „meš­ku­tė“, ku­ri prie­glau­do­je at­ro­dė kaip vaikš­čio­jan­ti mu­mi­ja. Per­ka­ru­si, nu­ka­bin­ta nuo gran­di­nės, vie­na akis rau­do­nai išvirtusi… Mai­rai imu­ni­nė li­ga nuo iš­ti­si­nio ne­pil­na­ver­tiš­ko mai­ti­ni­mo ir, aiš­ku, vai­ku­čių bu­vo bent ke­lios va­dos… „Tel­šių šu­niu­kų na­muo­se“ ji iš­gy­ve­no apie me­tus ir Faus­ta vi­sa­da jau­tė su ja ypa­tin­gą ry­šį. Vi­sa­da vie­na ki­tos lauk­da­vo ir ap­si­džiaug­da­vo su­si­ti­ku­sios. Vos įsi­gi­ju­si bu­tą, Mai­rą pa­siė­mė pas sa­ve. Pa­sak Faus­tos, glo­bo­ti­nė nu­vy­ko į bu­tą anks­čiau ne­gu bal­dai. Nuo pir­mos die­nos Mai­ra na­muo­se el­gė­si ne­prie­kaiš­tin­gai. Vi­si rei­ka­lai at­lie­ka­mi lau­ke, nie­ko ne­dras­kė ir ne­ter­šė. Faus­ta ne­tru­kus su­kū­rė šei­mą, at­si­ra­do ma­žas ža­vus ber­niu­kas Jus­tas. Mai­ra iš kar­to jį priė­mė kaip sa­vo šei­mos na­rį, bu­vo la­bai mei­li ir rū­pi­no­si. Tin­ka­mai mai­ti­na­ma ir gy­do­ma ji be­veik iš­gi­jo ir šian­dien yra gu­vi bei žais­min­ga.

Au­gin­ti­nių dau­gė­ja

Šei­mai mies­to bu­te vis dėl­to trū­ko erd­vės. Prieš ket­ve­rius me­tus nu­si­pir­ko so­dy­bą Duob­gi­rės kai­me ne­to­li Tel­šių. Mai­ra ir­gi iš­ke­lia­vo kar­tu.

Faus­ta, pa­ma­čiu­si, kad tu­ri pa­kan­ka­mai erd­vės, pa­siė­mė iš prie­glau­dos ma­žu­lę Mi­lą. Vie­ną iš tų, ku­ri bai­siai vi­sų bi­jo­jo ir bu­vo be­veik pa­si­ry­žu­si nu­mir­ti nar­vo kam­pe­ly­je. Taip jau yra, kad sa­va­no­riai ren­ka­si ne gra­žiau­sius ar svei­kiau­sius, bet la­biau­siai nu­skriaus­tus ir ne­lai­min­giau­sius au­gin­ti­nius. Anot Faus­tos, ga­li­my­bė pa­dė­ti ma­žoms šir­de­lėms at­gau­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, ma­ty­ti jų švy­tin­čias mei­lės ku­pi­nas akis – vi­sa tai ir „ve­ža“ ją bū­ti sa­va­no­re. Mi­la ir da­bar lai­ko­si at­stu­mo, Faus­tos šei­mos na­rius pri­si­lei­džia, bet dar ga­lu­ti­nai „nea­ti­tir­po“ ir te­bė­ra at­sar­gi.

Po jos Faus­ta įsi­my­lė­jo ka­ty­tę Fė­ją. Kaip sa­kė Faus­ta, „ši smul­ku­tė, bet jau suau­gu­si šo­ko­la­di­nių spal­vų di­džiaa­kė mus tie­siog pa­ke­rė­jo ir šian­dien va­do­vau­ja vi­siems ke­tu­riems šu­nims“. Net­ru­kus at­si­ra­do dve­jų me­tų ma­ža Mo­li. Ji ir Mi­la šiuo me­tu neišs­ki­ria­mos drau­gės.

Pas­ku­ti­nis svar­bus šei­mos gy­ven­to­jas – pit­bu­lio miš­rū­nas šuo Sta­fas. Tai vi­siš­kai ne­pla­nuo­tas šei­mos na­rys. „Tel­šių šu­niu­kų na­mų“ dė­ka kon­fis­kuo­tas Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos dar­buo­to­jų tri­jų mė­ne­sių šu­niu­kas bu­vo šei­mi­nin­ko žiau­riai kan­ki­na­mas – šis jį dre­sa­vo dau­žy­da­mas kumš­čiu ir gir­dy­da­mas al­ko­ho­liu… Is­to­ri­ja bu­vo ga­na pla­čiai ap­ra­šy­ta spau­do­je. Šei­mi­nin­kas lau­kė teis­mo nuo­spren­džio dėl žiau­raus el­ge­sio su gy­vū­nu. Sa­vi­nin­kas ag­re­sy­vus, gra­si­no su­si­do­ro­ti su sa­va­no­rė­mis, tad sau­giau Sta­fui bu­vo ne prie­glau­do­je, o nuo­ša­lio­je kai­mo so­dy­bo­je. Faus­ta jį priė­mė lai­ki­nai glo­bai. Kol teis­mas iš­nag­ri­nė­jo by­lą, tru­ko apie de­vy­nis mė­ne­sius, šei­ma ap­si­pra­to, pa­mė­go Sta­fą. Nors Sta­fą rei­kė­jo gy­dy­ti, jis lan­kė dre­sū­ros mo­kyk­lą, vis dėl­to jis yra jau­nas, di­de­lis ir ku­pi­nas ener­gi­jos. Pa­sak Faus­tos, pri­kre­čia vi­so­kių iš­dai­gų dau­giau nei vi­si ki­ti au­gin­ti­niai kar­tu, ta­čiau be jo gy­ve­ni­mas bū­tų per­ne­lyg ra­mus.

To­kia ta­tai is­to­ri­ja…

„To­kia ta mū­sų di­de­lės šei­my­nos is­to­ri­ja. Sa­va­no­riau­ju „Tel­šių šu­niu­kų na­muo­se“ ir pa­de­du žmo­nių nu­skriaus­tiems bė­du­liams. Prie sa­va­no­rys­tės pri­si­de­da ir vy­ras Ro­ma­nas, pen­kia­me­tis sū­nus Jus­tas prie­glau­do­je jau­čia­si kaip na­muo­se“, – taip už­bai­gė sa­vo pa­sa­ko­ji­mą Faus­ta.
Pas­ta­ruo­ju me­tu Faus­ta dir­ba VET1 ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­je, do­mi­si vis­kuo, drą­siai pa­ta­ria sa­vi­nin­kų au­gin­ti­niams rū­pi­mais klau­si­mais, nes tik­rai pra­ver­čia ži­nios, įgy­tos sa­va­no­riau­jant.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ