Į Lietuvos istoriją bus įrašyta Telšiuose gimusi ir augusi Edita Uksaitė-Nichols. Moteris yra pirmoji lietuvė, įkopusi į aukščiausio pasaulio kalno – Everesto – viršūnę.
Būrelis alpinistų viršukalnę pasiekė Nacionalinę alpinistų dieną – praėjusį trečiadienį.
„Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams – pokalbis su po sekinančio kopimo atsigaunančios alpinistės seserimi Reda Uksaite, įkvėpusia jaunėlei meilę kalnams.
10 alpinistų iš 6 valstybių kopti į Everestą pradėjo balandžio viduryje. Atšiaurias kalnų sąlygas ištvėrė ne visi – pirminiais duomenimis, pusė komandos narių tikslo nepasiekė.
Iš Telšių kilusi keturiasdešimt vienerių E. Nichols į Everestą įkopė techniškai sunkesniu šiauriniu Everesto šlaitu ypač šaltu oru. Pasiekusi viršūnę, žemaitė pasakė, kad šis kopimas buvo sunkiausias dalykas jos gyvenime, o geriausia šioje istorijoje tai – kad jai niekada gyvenime nebeteks to kartoti.
Nuo aukščiausios pasaulio viršukalnės Edita sėkmingai nusileido šeštadienį.
Gimė ir augo Telšiuose
E. Uksaitės-Nichols tėvai – Natalija ir Petras Uksai, kilę iš Šilalės rajono. Ilgą laiką gyveno Telšiuose. Čia, Rambyno gatvėje, tarp penkių brolių ir seserų augo Edita.
Ji lankė tuometinę trečiąją vidurinę mokyklą (dabar – „Germanto“ pagrindinė mokykla), paskutiniaisiais mokslo metais perėjo į Vincento Borisevičiaus gimnaziją.
Meilę kalnams Editai įkvėpė ketveriais metais vyresnė sesuo Reda, šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Ji, kaip ir Edita, dievina keliones, be to, yra viena iš kelionių agentūros savininkių, ketvirtus metus organizuoja piligrimines keliones.
Būtent Reda ir pasakoja „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojams Editos gyvenimo detales.
„Edita kaltina mane, kad užsikrėtė kalnais, žinote, kaip būna su jaunesniais broliais, seserimis“, – juokėsi Reda. Moteris puikiai pamena, kai prieš dvidešimt metų grįžo iš Altajaus ir parodė Editai kalnų nuotraukas. Edita seseriai teigia, kad būtent nuo šio momento ji ir užsidegė aistra kalnams.
Užsienyje gyvena dvidešimt metų
Įgijusi vidurinį išsilavinimą, Edita pasirinko kalbotyros studijas ir išvyko studijuoti į Kauną. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, emigravo į užsienį. Jungtinėse Amerikos Valstijose baigė tarptautinių santykių studijas, ištekėjo už amerikiečio. Prieš trejus metus išsiskyrusi, kuria naują gyvenimą su draugu iš Šveicarijos.
Savanoriaudama Haityje, buvusi telšiškė gavo pasiūlymą dirbti Italijoje, tad pastaruosius trejus metus gyveno Romoje, dirbo Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programoje. Sesers žiniomis, negavusi dviejų mėnesių atostogų, prieš žygį į Everestą Edita paliko darbą, išsikraustė iš Romos.
Prieš dvylika metų Editos tėvai išvyko iš Telšių. Mama gyvena pas dukterį Vilniuje, tėvas mirė prieš pusantrų metų. Viena Editos sesuo jau iškeliavusi Amžinybėn, dvynys brolis Petras, seserys Jolanta, Liucija, Reda Telšiuose jau nebegyvena, čia likę tik giminaičių.
Trejų metų kopimo patirtis
Vienintelė dailiosios lyties lietuvė, pasiekusi Everesto viršūnę, į kalnus kopia vos trejus metus. Pirmoji pasiekta viršukalnė – Kilimandžaras. Pirmą kartą aukštesnę nei 5 km viršukalnę įveikė vos prieš dvejus su puse metų. 2011 m. Edita stovėjo Himalajuose ant 8 201 m aukštyje esančios Čo Oju viršūnės, 2012 m. spalį įveikė sudėtingesnę, bet šiek tiek žemesnę – 8 163 m – Manaslu viršūnę.
Supratusi, kad sveikata atlaikys kalnų atmosferą, Edita užsidegė aistra įkopti į Everestą. Bet dėl gana trumpos alpinizmo praktikos mažai kas tikėjo, kad moteriai pavyks įveikti aukščiausią pasaulio viršukalnę.
Reda mano, kad seseriai tikslą padėjo pasiekti žemaitiškas užsispyrimas. Taip pat – ištvermė, kurios ypatingai niekada neugdė: lankė gimnastiką, žaisdavo krepšinį, futbolą. Prieš kopimą į Everestą Romoje nubėgdavo po 20–30 km.
Kopdama į Everestą, Edita prie savęs glaudė mirusio tėvelio nuotrauką. Ir Lietuvos trispalvę, kurią išskleidė pasiekusi viršukalnę.
Nepamiršo žemaičių kalbos
Lietuvoje ir užsienyje išgarsėjusi žemaitė po kelių savaičių žada grįžti į gimtinę ir pristatyti ekspediciją. Pastarąjį kartą Edita Lietuvoje lankėsi prieš Kalėdas, tuomet bendravo su pirmuoju lietuviu, 1993 m. įkopusiu į Everestą, – Vladu Vitkausku.
Sesuo Reda tvirtino, kad dvidešimt metų užsienyje praleidusiai ir amerikietišką akcentą įgavusiai Editai kalbėti žemaitiškai yra kur kas lengviau nei literatūrine lietuvių kalba.