Dei­man­ti­nės ves­tu­vės: svar­biau­sia – mei­lė, užuo­jau­ta ir pa­gal­ba vie­nas ki­tam

Lie­pos 24 die­ną tel­šiš­kiai Ele­na ir Pet­ras Ja­nu­šaus­kai pa­si­tiko 60 me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo su­kak­tį – šventė dei­man­ti­nes ves­tu­ves.

Pa­sak po­ros, me­tai pra­lė­kė kaip aki­mir­ka. Da­bar, užau­gi­nę vai­kus, jie džiau­gia­si ra­miu gy­ve­ni­mu ir di­džiuo­ja­si sa­vo šei­ma – sū­nu­mi, duk­ra ir ke­tu­riais anū­kais.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

At­sa­kin­gos pa­rei­gos

Ele­na vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo at­sa­kin­gą va­do­vau­ja­mą dar­bą. „Mas­čio“ fab­ri­ke pra­lei­do dau­giau nei du de­šimt­me­čius. Jos dar­bo me­tais bu­vo pa­sta­ty­tas pirš­ti­nių fab­ri­kas, o ša­lia Kęs­tu­čio gat­vė­je esan­ti ver­pė­jos skulp­tū­ra ir suau­gę me­džiai taip pat at­si­ra­do Ele­nos ini­cia­ty­va.

Ak­ty­vi mo­ters veik­la ir pui­kūs dar­bo re­zul­ta­tai ne­li­ko ne­pas­te­bė­ti. Net­ru­kus jai bu­vo pa­siū­ly­ta tap­ti Tel­šių mies­to Liau­dies de­pu­ta­tų ta­ry­bos vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ke (šian­dien tai ati­tik­tų mies­to me­ro pa­rei­gas). Šias pa­rei­gas, kaip ji pa­ti pa­sa­ko­jo, ėjo dvi ka­den­ci­jas – 1977–1982 me­tais.

Ele­nos tei­gi­mu, Tel­šių mies­tas vi­suo­met bu­vo gy­vy­bin­gas. Va­do­vau­da­ma mies­tui, ji sky­rė daug dė­me­sio Res­pub­li­kos gat­vė­je esan­čių pa­sta­tų at­kū­ri­mui – pra­dė­ta juos da­žy­ti, ir, kaip sa­kė, ta pa­ti spal­va pa­sta­tams nau­do­ja­ma iki šiol. Dirb­ta daug ir in­ten­sy­viai. Va­do­vau­jant Ele­nai, Tel­šiai ne kar­tą bu­vo įver­tin­ti pri­zi­nė­mis vie­to­mis.

Po šio at­sa­kin­go lai­ko­tar­pio Ele­na grį­žo į „Mas­čio“ fab­ri­ką, kur iki pat ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos at­kū­ri­mo dir­bo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ga­my­bai, bu­vo de­ši­nio­ji ran­ka. Va­do­va­vo mo­te­ris vi­sai ga­my­bai. Pa­sak Ele­nos, tais lai­kais „Mas­čio“ fab­ri­kas bu­vo itin gar­sus, pla­čiai vei­kė, tu­rė­jo fi­lia­lus Ža­ga­rė­je, Tryš­kiuo­se, Vieš­vė­nuo­se, Var­niuo­se ir kt. Siu­vo marš­ki­nius vy­rams, vi­są ap­ran­gą mo­te­rims. Tuo me­tu „Mas­čio“ pro­duk­ci­ja kon­ku­ra­vo su di­džiai­siais fab­ri­kais, ypač su vei­kian­čiu Ta­li­ne.

„Mas­čio“ ga­mi­niai bu­vo la­bai mėgs­ta­mi, žmo­nės juos ver­ti­no dėl gro­žio ir ko­ky­bės. Fab­ri­kas iš­gy­ve­no tik­rą pa­ki­li­mą, ga­my­ba kles­tė­jo, pa­klau­sa bu­vo di­džiu­lė.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę ir įvy­kus per­mai­noms, fab­ri­ko veik­la nu­trū­ko. Jis bu­vo pa­da­lin­tas, o vi­si dar­buo­to­jai, kaip tei­gė pa­šne­ko­vė, „li­ko ant le­do“. Dau­ge­lis iš­vy­ko į Ame­ri­ką. Ele­na, ku­riai pen­si­ja jau bu­vo ne už kal­nų, li­ko gy­ven­ti Tel­šiuo­se.

„Bu­vau tik­rai veik­li, o ir cha­rak­te­rį tu­rė­jau tvir­tą. Ei­nant to­kias pa­rei­gas ne kar­tą te­ko už sa­ve pa­sto­vė­ti“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

60 me­tų kar­tu

Bū­si­mą vy­rą Pet­rą Ele­na su­ti­ko sa­vo tė­viš­kė­je, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Va­ba­lių kai­me. Bū­da­ma ant­ro kur­so stu­den­tė grį­žo ato­sto­gų na­mo ir ten ge­gu­ži­nė­je su­si­pa­ži­no su sa­vo iš­rink­tuo­ju. Nuo tos die­nos jie ne­beiš­sis­ky­rė.

Po tre­jų me­tų drau­gys­tės po­ra su­si­tuo­kė ta­me pa­čia­me Va­ba­lių kai­me, kur ir su­si­pa­ži­no. Ves­tu­vės bu­vu­sios ne­ma­žos, nes žmo­nos gi­mi­nė gau­si, vy­ro – ma­žes­nė. Jau­na­ve­džių pa­svei­kin­ti su­si­rin­ko per 100 žmo­nių. Jau­no­ji kaip de­ra bu­vo pa­si­puo­šu­si bal­ta su­kne­le, jau­ni­kis vil­kė­jo kos­tiu­mą. Ce­re­mo­ni­jos me­tu jie ap­si­mai­nė auk­si­niais žie­dais. Šven­tė tę­sė­si net dvi die­nas.

Pet­ras pa­sa­ko­jo, kad sim­pa­ti­ja per pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą bu­vo abi­pu­sė. Vie­nas ki­tam iš kar­to kri­to į akį. Nuo ta­da ir ke­liau­ja per gy­ve­ni­mą drau­ge. O šian­dien at­si­grę­žęs į kar­tu nuei­tą ke­lią Pet­ras sa­kė: „Svar­biau­sia – mei­lė, užuo­jau­ta ir pa­gal­ba vie­nas ki­tam.“

Gy­ve­ni­mas ne­le­pi­no

P. Ja­nu­šaus­ko gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas. 1949 m. kar­tu su tė­vais jis bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą, kur pra­lei­do de­šimt me­tų. Per tuos me­tus te­ko iš­tver­ti šaltį, al­kį ir pa­že­mi­ni­mą. Trem­ty­je bai­gė me­di­ci­nos mo­kyk­lą ir įgi­jo fel­če­rio spe­cia­ly­bę. Po de­šimt­me­čio grį­žo į Lie­tu­vą, kur kiek anks­čiau jau bu­vo parvykę ir jo tė­vai.

Grį­žęs įsi­dar­bi­no Ma­žei­kių li­go­ni­nė­je, ta­čiau ne­tru­kus bu­vo pa­šauk­tas į so­vie­tų ar­mi­ją. Tar­nau­da­mas per ato­sto­gas parvyko į gim­tą­jį Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną – bū­tent tuo me­tu ir su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na.

Bai­gęs tar­ny­bą 1964 m. Pet­ras įsto­jo į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, kur stu­di­ja­vo še­še­rius me­tus. Po stu­di­jų ket­ve­rius me­tus dir­bo vai­kų li­gų gy­dy­to­ju Tel­šių li­go­ni­nė­je. Vė­liau spe­cia­li­za­vo­si Bal­ta­ru­si­jos vals­ty­bi­nia­me to­bu­li­ni­mo­si ins­ti­tu­te ir įgi­jo psi­chiat­ro-nar­ko­lo­go kva­li­fi­ka­ci­ją. Šio­je sri­ty­je dir­bo iki pat 2014 me­tų.

Se­ne­liai džiau­gia­si, kad vie­na iš jų anū­kių se­ka se­ne­lio pė­do­mis – šiuo me­tu ji at­lie­ka in­ter­na­tū­rą Kau­ne ir daž­nai su se­ne­liu dis­ku­tuo­ja pro­fe­si­niais klau­si­mais. Pui­kiai se­ka­si ir ki­tiems trims anū­kams. Vi­si jie – se­ne­lių pa­si­di­džia­vi­mas.

Vi­siš­kos prie­šin­gy­bės

Po­ra sa­kė esan­tys la­bai pa­mal­dūs ir dva­sin­gi žmo­nės. Tik­riau­siai to­dėl su Die­vo pa­ra­ma ir Jo pa­lai­mi­ni­mu jiems pa­vy­ko kar­tu nu­gy­ven­ti to­kius gra­žius ir il­gus me­tus. „Vaikštome į baž­ny­čią, vi­si vai­kai pa­krikš­ty­ti. Da­bar mi­nė­si­me 60-ąsias ves­tu­vių me­ti­nes, vi­sa šei­ma ei­si­me į baž­ny­čią“, – pa­sa­ko­jo su­tuok­ti­niai.

Ele­na šyp­so­jo­si žvelg­da­ma į sa­vo vy­rą ir tvir­ti­no, kad jie­du esan­tys vi­siš­kos prie­šin­gy­bės. „Rei­kia kant­ry­bės vie­nam su ki­tu. Tai – dar­bas. Kaž­ku­ris tu­ri nu­kel­ti ke­pu­rę, pa­mąs­ty­ti, pri­si­tai­ky­ti“, – kal­bė­jo Ele­na.

Pet­ras pri­ta­rė Ele­nai: „Aš pri­si­tai­kau prie žmo­nos, o žmo­na – prie ma­nęs.“

Da­bar Ja­nu­šaus­kai džiau­gia­si ra­miu gy­ve­ni­mu. Ele­na mėgs­ta spręs­ti kry­žia­žo­džius kom­piu­te­riu, ieš­ko internete re­cep­tų, o Pet­ras do­mi­si spor­to nau­jie­no­mis.

Sa­vait­ga­lį se­ne­liai buvo iš­vykę į vie­nos iš anū­kių ves­tu­ves. Sim­bo­liš­ka ir gra­žu, kad anū­kė tuo­kė­si bū­tent tuo pa­čiu me­tų lai­ku, kaip ir jie…