Dai­va Paš­kaus­kie­nė: „Slau­gy­to­jo pa­grin­di­nė ver­ty­bė – pa­gar­ba ir pa­gal­ba žmo­gui“

Slau­gy­to­jo pro­fe­si­ja – tai ne tik asis­ta­vi­mas gy­dy­to­jui, pro­ce­dū­rų at­li­ki­mas, bet ir mei­lė žmo­gui bei nuo­la­ti­nė pa­gal­ba ir at­jau­ta. Bė­gant me­tams slau­gy­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas au­ga ne tik dėl slau­gy­to­jų at­si­da­vi­mo dar­bui ir nuo­la­ti­nio to­bu­lė­ji­mo, bet ir dėl gy­dy­to­jų ir pa­cien­tų be­si­kei­čian­čio po­žiū­rio. Da­bar slau­gy­to­jas yra sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las, ant ku­rio pe­čių lai­ko­si vi­sa svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­ma. Dau­ge­lį me­tų Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės vy­riau­sio­sios slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rės pa­rei­gas ėjo pa­cien­tams ir ša­lia esan­tiems ko­le­goms at­si­da­vu­si Bi­ru­tė Za­vads­kie­nė. Šiuo me­tu vie­toj jos lai­ki­nai pa­skir­ta Dai­va Paš­kaus­kie­nė, dir­ban­ti ir Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus vy­res­nią­ja slau­gy­to­ja.

Apie slau­gy­to­jo dar­bo spe­ci­fi­ką, po­ky­čius ir bū­ti­ny­bę to­bu­lė­ti pa­sa­ko­ja D. Paš­kaus­kie­nė.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­dėl pa­si­rin­ko­te slau­gy­to­jo pro­fe­si­ją.

– Kai bu­vau moks­lei­vė, gal­vo­je su­ko­si daug pro­fe­si­jos pa­si­rin­ki­mo va­rian­tų. Šir­dis lin­ko prie mo­ky­to­jo dar­bo, ta­čiau li­ki­mas nu­ve­dė bū­tent į bend­rą­ją slau­gą. Ma­nau, tai tė­vų di­de­lis in­dė­lis, nes jie pa­ska­ti­no rink­tis me­di­ci­ną. Bai­giau Šiau­lių aukš­tes­nią­ją me­di­ci­nos mo­kyk­lą.

Esu gi­mu­si ir užau­gu­si Tel­šiuo­se. Re­gio­ni­nė Tel­šių li­go­ni­nė – pir­mo­ji dar­bo vie­ta. Tuo­met lais­vų slau­gy­to­jo eta­tų ne­bu­vo, to­dėl su­ti­kau lai­ki­nai pa­dir­bė­ti Ope­ra­ci­nės tvars­to­mo­jo sa­ni­ta­re. Vė­liau Neu­ro­lo­gi­jos sky­riu­je daug me­tų dir­bau me­di­ci­nos se­se­ri­mi. Po 10 me­tų Šiau­lių ko­le­gi­jo­je įgi­jau bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jo pro­fe­si­nę kva­li­fi­ka­ci­ją. Bė­gant lai­kui bu­vau pa­ste­bė­ta ir įver­tin­ta, kad ga­lė­čiau va­do­vau­ti sky­riui. Di­džiau­sias au­to­ri­te­tas, pa­lai­ky­mas bei mo­ty­va­ci­ja man bu­vo Bi­ru­tė Za­vads­kie­nė. Šiuo me­tu esu Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja ir lai­ki­nai ei­nu vy­riau­sio­sios slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rės pa­rei­gas. Apsk­ri­tai esu įsi­my­lė­ju­si neu­ro­lo­gi­ją, Neu­ro­lo­gi­jos sky­rių ir ja­me dir­ban­čią ko­man­dą. Čia dir­bu jau 28 me­tus. La­bai džiau­giuo­si, kad li­ki­mas at­ve­dė bū­tent į šį sky­rių, ir, jei ga­lė­čiau at­suk­ti lai­ką at­gal, tik­rai nie­ko ne­keis­čiau.

– Kaip kei­tė­si slau­gy­to­jo vaid­muo me­di­ci­no­je per tiek me­tų?

– Se­niau slau­gy­to­jas bu­vo tik gy­dy­to­jo asis­ten­tas, pa­dė­jė­jas, daž­niau­siai pro­ce­dū­rų at­li­kė­jas. Me­tams bė­gant vie­nos se­niau­sių pro­fe­si­jų pres­ti­žas ki­lo. Dau­giau­siai lai­ko gre­ta pa­cien­tų (ir jų ar­ti­mų­jų) pra­lei­džian­čios slau­gy­to­jos vi­sa­da bu­vo ypač svar­bios, ta­čiau šian­dien jų vaid­muo yra dar la­biau išau­gęs. Slau­gy­to­jai su­da­ro ko­man­dų pa­grin­dą. Pats dar­bas ir­gi la­bai kei­tė­si, die­gia­mos in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos, mo­der­ni me­di­ci­nos ir slau­gos įran­ga. Jai val­dy­ti bū­ti­nas in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų iš­ma­ny­mas, to­dėl slau­gy­to­jos pri­va­lo to­bu­lin­ti pro­fe­si­nes kom­pe­ten­ci­jas, ne­svar­bu, ko­kias stu­di­jas yra bai­gu­sios. Nuo­lat ke­lia­me kva­li­fi­ka­ci­ją, nuo­lat ei­na­me į prie­kį ko­ja ko­jon su vi­so­mis nau­jo­vė­mis, ku­rios pa­dė­tų ge­riau su­pras­ti ir ten­kin­ti pa­cien­tų po­rei­kius. Ar­ti­miau­siu me­tu kar­tu su ko­le­ge Ge­riat­ri­jos sky­riaus vy­res­nią­ja slau­gy­to­ja Ne­rin­ga Rai­šu­tie­ne vyk­siu į kon­fe­ren­ci­ją Kau­ne. Ten mo­ky­si­mės ir nau­jų da­ly­kų. Pvz., vie­nas iš jų – ka­ro slau­ga. Tai ak­tua­lu ir tik­rai mums nau­ja.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie dar­bo spe­ci­fi­ką, ko­kių sa­vy­bių rei­kia slau­gy­to­jui?

– Dar­bas yra la­bai at­sa­kin­gas, rei­ka­lau­jan­tis daug kant­ry­bės ir pro­fe­si­jos ži­nių. Kad ko­ky­biš­kai su­teik­tum slau­gos pa­slau­gas, svar­bus cha­rak­te­rio lanks­tu­mas, ge­bė­ji­mas sa­va­ran­kiš­kai at­pa­žin­ti slau­gos pro­ble­mas, kū­ry­bin­gai įgy­ven­din­ti slau­gos veiks­mus. Rei­kia ir daug psi­cho­lo­gi­jos ži­nių. La­bai svar­bus ge­bė­ji­mas bend­rau­ti tiek su pa­cien­tu, jo šei­mos na­riais, tiek su vi­su per­so­na­lu. Iš­lie­ka pa­grin­di­nė ver­ty­bė – pa­gar­ba ir pa­gal­ba žmo­gui. O svar­biau­sios slau­gy­to­jų sa­vy­bės, ma­no ma­ny­mu, yra są­ži­nin­gu­mas, at­jau­ta, su­pra­ti­mas ir mei­lė žmo­gui. Šia­me dar­be la­bai svar­bu ge­bė­ti su­pras­ti, iš­klau­sy­ti ir priim­ti tin­ka­miau­sią spren­di­mą bei ras­ti su­ta­ri­mą.

– Ar per 28 me­tus Jū­sų dar­bo kei­tė­si pa­cien­tai, jų bend­ra­vi­mas, įno­riai?

– Au­gan­tis dė­me­sys svei­ka­tai ir sens­tan­ti vi­suo­me­nė dik­tuo­ja po­ky­čius. Reik­lūs pa­cien­tai ieš­ko slau­gy­to­jo, ku­ris ne tik iš­klau­sy­tų, bet ir pa­ro­dy­tų lau­kia­mą dė­me­sį, su­pra­ti­mą ir su­teik­tų pa­gal­bą. Bend­ra­vi­mas pa­cien­tui yra vie­nin­te­lis bū­das gau­ti in­for­ma­ci­ją apie sa­vo li­gą, iš­sa­ky­ti sa­vo pro­ble­mas ir pa­lai­ky­ti ry­šius su slau­gy­to­ju. In­for­ma­ci­jos tei­ki­mas pa­laips­niui virs­ta kon­sul­ta­vi­mu ir mo­ky­mu įveik­ti svei­ka­tos pro­ble­mas bei su­da­ro ga­li­my­bę slau­gy­to­jui tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo pro­fe­si­nę pa­rei­gą. Pa­cien­tas tam­pa ko­man­dos na­riu, įjun­gia­mas į spren­di­mų priė­mi­mą ir slau­gos pro­ce­są. To­dėl spren­di­mai bū­na prii­ma­mi at­si­žvel­gus į pa­cien­tą, kar­tu su juo.

– Ar di­de­lis dar­bo krū­vis ten­ka slau­gy­to­jui?

– Slau­gy­to­jų dar­bas at­sa­kin­gas ir sun­kus, o ir krū­vis ne­re­tai bū­na di­de­lis. Aiš­ku, kai su­si­rgus ko­le­gai rei­kia pa­va­duo­ti ar­ba kai nė­ra dar­buo­to­jų, krū­vis pa­di­dė­ja.

– Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­du­ria­te šia­me dar­be ir kaip rei­kė­tų spręs­ti jau­nų slau­gos spe­cia­lis­tų trū­ku­mą?

– Ži­no­ma, di­džiau­sias iš­šū­kis ky­la ta­da, kai trūks­ta dar­buo­to­jo. Slau­gy­to­jų trū­ku­mas jau­čia­mas vi­so­je Lie­tu­vo­je. Ne išim­tis ir Tel­šiai. Li­go­ni­nė­je yra už­tik­rin­tas ko­ky­biš­kų slau­gos pa­slau­gų tei­ki­mas ir dar­bas vyks­ta, bet, su­si­rgus dar­buo­to­jui ar išė­jus į pen­si­ją, spra­ga jau­čia­si. Jau­nų spe­cia­lis­tų atei­na vie­ne­tai. No­rin­čių at­lik­ti pra­kti­ką yra daug ir prii­ma­me vi­sus. Sten­gia­mės pri­trauk­ti pra­kti­kan­tus čia pa­si­lik­ti. Pa­tys pra­kti­kan­tai li­go­ni­nę įvar­di­ja kaip tu­rin­čią ge­ras ir sau­gias dar­bo są­ly­gas, drau­giš­ką ko­lek­ty­vą, pui­kią at­mos­fe­rą, vi­są rei­kia­mą įran­gą ir tech­no­lo­gi­jas. Čia yra vi­sos ga­li­my­bės to­bu­lė­ti, įgy­ti ge­rų pra­kti­nių įgū­džių. Bet pa­si­lie­ka dirb­ti tik vie­ne­tai, nes ne­kon­ku­ren­cin­gi at­ly­gi­ni­mai.

– Tel­šių re­gio­ni­nia­me pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­re skai­to­te pa­skai­tas tiems, ku­rie no­ri tap­ti slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jais. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau, kuo ski­ria­si slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jas nuo slau­gy­to­jo.

– Taip, kar­tu su ko­le­ge Vi­daus li­gų sky­riaus vy­res­nią­ja slau­gy­to­ja Lo­re­ta Kum­žie­ne skai­to­me pa­skai­tas. Ruo­šia­me no­rin­čius dirb­ti slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jais. Tai mums pa­pil­do­mas dar­bas. Tu­ri­me ruoš­tis pa­skai­toms, nuo­lat at­nau­jin­ti ži­nias, o di­de­lė dar­bo pa­tir­tis la­bai pa­de­da pa­reng­ti kva­li­fi­kuo­tą dar­buo­to­ją, ge­ban­tį pa­dė­ti slau­gos spe­cia­lis­tui su­teik­ti kva­li­fi­kuo­tas slau­gos pa­slau­gas.

Slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jas – tai de­ši­nio­ji slau­gy­to­jo ran­ka, jo vaid­muo svar­bus slau­gos pra­kti­ko­je. Slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jai pa­de­da už­tik­rin­ti pa­cien­tų as­mens hi­gie­nos po­rei­kius, mai­ti­ni­mą, pa­lai­ky­ti šva­rą. Jie pir­mie­ji pa­si­tin­ka pa­cien­tą Priė­mi­mo sky­riu­je, pa­ly­di į pa­la­tą ar trans­por­tuo­ja, jei pa­cien­tas neį­ga­lus, vyk­do gy­dy­to­jo, slau­gy­to­jo nu­ro­dy­mus, slau­go pa­cien­tus, pa­ruo­šia juos diag­nos­ti­niams ty­ri­mams. Sa­va­ran­kiš­kai ar­ba slau­gos spe­cia­lis­to pri­žiū­ri­mi ren­ka duo­me­nis, ku­rių rei­kia in­di­vi­dua­liai ir ko­man­di­nei slau­gai, at­lie­ka slau­gos pro­ce­dū­ras, pa­ruo­šia ir pri­žiū­ri slau­gos prie­mo­nes, ku­rių rei­kia slau­gos veiks­mams at­lik­ti, bend­ra­dar­biau­ja su ki­tais svei­ka­tos prie­žiū­ros dar­buo­to­jais. Slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jai rū­pi­na­si pa­cien­tais ir jų ar­ti­mai­siais, pa­cien­tų iš­sky­rų ir sek­re­tų tvar­ky­mu, pa­gal­ba ju­dant. At­lie­ka tech­ni­nius dar­bus, to­kius kaip lo­vos re­gu­lia­vi­mas, pa­siun­ti­nio funk­ci­jos, tvars­lia­vos ruo­ši­mas, mi­ru­sių­jų tvar­ky­mas.

Slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jo pro­fe­si­ja po­pu­lia­ri. Džiu­gu, kad vis dau­giau atei­na no­rin­čių to mo­ky­tis. No­ras pa­dė­ti ki­tam ir mei­lė žmo­gui yra at­sa­ky­mas, ko­dėl pa­si­ren­ka­ma ši pro­fe­si­ja.

Tik­rai tu­ri­me pa­vyz­džių, kai mo­te­rys bai­gia slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jo moks­lus ir įkvėp­tos ge­ro pa­vyz­džio siek­ti to­liau pa­si­ren­ka bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jo stu­di­jas. Ir nors di­dė­ja at­sa­ko­my­bė, tai jų ne­bau­gi­na. Ža­vi ga­li­my­bė pa­dė­ti žmo­nėms, bend­ra­vi­mas ir at­ga­li­nis ry­šys, at­ras­tas džiaugs­mas ir pa­šau­ki­mas.