Bro­liai ir se­se­rys: ne tik gi­mi­nės ry­šys, bet ir tvirta drau­gystė

Ba­lan­džio 10-ąją šven­čia­ma bro­lių ir se­sių die­na. Šia pro­ga kal­bi­na­me ke­le­tą ži­no­mų Tel­šių ra­jo­no gy­ven­to­jų, ku­rie tu­ri vi­są bū­rį bro­lių ir se­se­rų. Paš­ne­ko­vai mie­lai da­li­jo­si min­ti­mis, kaip bro­liai ir se­se­rys da­rė įta­ką jų gy­ve­ni­mui, kaip kartu praleistas lai­kas ir šei­mos tra­di­ci­jos for­ma­vo jų as­me­ny­bes ir stip­ri­no šei­mos ry­šius.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Lai­ma Ju­ry­tė-Za­ka­raus­kie­nė užau­go dvie­jų se­se­rų drau­gi­jo­je – Li­nos ir Lau­ros. Vai­kys­tė­je duk­roms tė­vai ro­dė džiaugs­mą, kai vie­nas gro­jo ar­mo­ni­ka, ki­tas akor­deo­nu ir dai­na­vo kar­tu. Da­bar tai ta­po gra­žia šei­mos tra­di­ci­ja – su­si­ti­kus dai­nuo­ti tė­vų iš­dai­nuo­tas dai­nas ir sau­go­ti pri­si­mi­ni­mus. Se­se­rys kas­met vis la­biau ver­ti­na bend­rys­tę ir ga­li­my­bę su­si­tik­ti.

Pe­da­go­gas, tre­ne­ris To­mas Gau­ry­lius tu­ri du bro­lius – Vai­dą ir Paulių.

Gau­ry­liai – spor­tiš­ki vy­rai, spor­tas tris bro­lius ly­di nuo pat vai­kys­tės. Di­de­lę įta­ką tam tu­rė­jo tė­vas Jo­nas Gau­ry­lius – nu­si­pel­nęs Ak­me­nės ra­jo­no spor­to bend­ruo­me­nės na­rys, ak­ty­vus įvai­rių spor­to ir me­no ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius.

Nuo ma­žu­mės bro­liai kar­tu su ma­ma Joa­na ir tė­čiu Jo­nu sėk­min­gai da­ly­vau­da­vo įvai­rio­se ra­jo­no žie­mos ir va­sa­ros šei­mų spor­to šven­tė­se ir ren­gi­niuo­se, te­ko drau­ge gro­ti šei­mų va­ka­ro­nė­je. At­li­kę die­nos na­mų ruo­šos dar­bus bro­liai kar­tu mė­go žais­ti fut­bo­lą, krep­ši­nį, te­ni­są. Vai­das ir To­mas žai­dė Ak­me­nės ra­jo­no moks­lei­vių šach­ma­tų rink­ti­nė­je, ne­re­tai tap­da­vo ir tar­pu­sa­vy­je pa­grin­di­niais prie­ši­nin­kais ko­vo­je dėl pir­mo­sios vie­tos as­me­ni­nė­se var­žy­bo­se.

Da­bar pa­grin­di­nė bro­lių su šei­mo­mis su­si­bū­ri­mo vie­ta yra pas tė­vu­kus Tel­šiuo­se, į kuriuos iš Viekšnių jie atsikėlė gyventi 1994 m.

Dar ir šian­dien su­si­ti­kę bro­liai mie­lai su­žai­džia vie­ną ki­tą šach­ma­tų ar šaš­kių par­ti­ją, sma­giai sa­vo jė­gas iš­ban­do prie ran­kų len­ki­mo sta­lo ar pa­mė­to strė­ly­tes, be abe­jo, įtrauk­da­mi ir ki­tus šei­mos na­rius.

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­ce­me­rė Ag­nė Ja­ka­vi­čiu­tė-Mi­liaus­kie­nė tu­ri ke­tu­ris bro­lius ir vie­ną se­se­rį: „Tai vie­nas gra­žiau­sių ir svar­biau­sių da­ly­kų ma­no gy­ve­ni­me – ke­tu­ri bro­liai ir se­sė! Ma­no Dai­no­ra, Er­lan­das, Fer­di­nan­das, Ros­lan­das, Ro­nal­das.“

Ag­nė – vy­riau­sia ir nuo pat ma­žens bro­liams ir se­se­riai bu­vo ant­ro­ji ma­ma. Jie – jos vy­res­nie­ji vai­kai iki pat da­bar: „Rū­pi­ni­ma­sis jais ne­si­bai­gia net kai jie jau suau­gę ir ku­ria sa­vo šei­mas. Nes­var­bu, už kiek ki­lo­met­rų bū­tu­me, ko­kio­je pa­sau­lio vie­to­je – ry­šys ir mei­lė vie­nas ki­tam to­kie pat stip­rūs kaip ir vai­kys­tės žai­di­muo­se. To­kios be­są­ly­giš­kos mei­lės vie­nas ki­tam lin­kė­čiau kiek­vie­nam, kas tu­ri bro­lį ar se­sę ir, kad to nie­kas ne­ga­lė­tų pa­keis­ti…“

Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras To­mas Kat­kus šei­mo­je au­go dvie­se su bro­liu Ra­mū­nu – vy­res­niu 2,5 me­tų. Gy­ve­no bu­te, to­dėl sa­vo vai­kys­tę pra­lei­do žais­da­mi dau­gia­bu­čių kie­muo­se.

„Kie­muo­se vai­kų tik­rai ne­trū­ko, ir daž­niau­siai su bro­liu bū­da­vo­me pa­si­skirs­tę žais­ti – aš su jau­nes­niais, o jis su vy­res­niais ber­niu­kais. Mū­sų jė­gos iš­si­ly­gin­da­vo krep­ši­nio aikš­te­lė­je, ku­rio­je tiek aš, tiek ma­no bro­lis mėg­da­vo­me žais­ti, tai bū­da­vo vie­na iš įdo­miau­sių mū­sų veik­lų“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si T. Kat­kus ir pa­pa­sa­ko­jo vie­ną įsi­min­ti­niau­sių vai­kys­tės aki­mir­kų: „Ma­no bro­lis, kaip ir tur­būt vi­si vy­res­ni bro­liai, mėg­da­vo ma­ne er­zin­ti. Už tai šian­dien tur­būt esu net ir dė­kin­gas, nes bū­tent jis man išug­dė kant­ry­bę ir ra­my­bę. Vi­sa­da, kai er­zin­da­vo, steng­da­vau­si vi­siš­kai ne­rea­guo­ti, kad bro­liui tie­siog pa­lik­tų neį­do­mu. Taip ir da­bar gy­ve­ni­me, esu kant­rus žmo­gus ir ra­miai rea­guo­ju į įvai­rias si­tua­ci­jas.“

T. Kat­kus iki šiol su bro­liu pa­lai­ko ar­ti­mus ir ge­rus san­ty­kius. Abu su­kū­rė šei­mas. To­mas džiau­gia­si, kad bro­liui vi­siš­kai ne­se­niai gi­mė pir­ma­gi­mis, o jis ta­po dė­de.

Upy­niš­kiai bro­liai Žy­gi­man­tas ir Dai­va­ras Skio­čiai – tik­ras tvir­tos bro­liš­kos drau­gys­tės pa­vyz­dys. Jų vie­ny­bė ir bend­ra­vi­mas ža­vi vi­sus, ku­rie juos pa­žįs­ta.

Bro­liai pri­si­mi­nė, jog vai­kys­tė­je, kaip ir dau­gu­ma vai­kų, neiš­ven­gė vai­kiš­kų pyk­čių ir peš­ty­nių. Žy­gi­man­tas pa­sa­ko­jo: „Pas mus bu­vo kaip ir pas vi­sus, kai vy­res­nis no­ri ką nors atim­ti, paer­zin­ti ma­žes­nį. Bet vi­si pyk­čiai ženk­liai su­ma­žė­jo, kai Dai­va­ras iš­vy­ko iš na­mų stu­di­juo­ti į Vil­nių. Tuo­met at­si­ra­do bro­lio il­ge­sys, per di­de­lė ra­my­bė na­muo­se ir trū­ku­mas kas­dien ma­ty­ti bro­lį. Ta­da atė­jo tik­ra­sis su­vo­ki­mas, kaip svar­bu ir ge­ra tu­rė­ti bro­lį.“ Nuo ta­da jie­du su bro­liu ta­po la­bai ge­rais drau­gais ir pra­dė­jo no­riai kal­bė­ti įvai­rio­mis gy­ve­ni­mo te­mo­mis.

Abu bai­gė stu­di­jas: vie­nas Vil­niu­je, ki­tas Kau­ne, ir grį­žo į gim­tą­ją Upy­ną – su­rė­mę pe­čius pra­dė­jo plės­ti, mo­der­ni­zuo­ti ir to­bu­lin­ti sa­vo tė­ve­lių su­kur­tą tvir­tą ūkį. Taip ir iki šių die­nų ūky­je sėk­min­gai abu kar­tu dir­ba.

Pa­sak bro­lių, vi­sos di­džiau­sios me­tų šven­tės, ar­ti­mų­jų gim­ta­die­niai, bend­ras dar­bas, vi­suo­me­ni­nė veik­la bei pra­mo­gos jiems su­tei­kia pro­gas daug lai­ko pra­leis­ti kar­tu. Tad pa­si­keis­ti blo­go­mis fra­zė­mis ar juo­kin­ges­niais žo­džiais yra neiš­ven­gia­ma.

„Bet mes ži­no­me ir su­pran­ta­me, kad tik kar­tu esa­me stip­res­ni, drą­ses­ni, ma­žiau klys­tan­tys ir ga­lin­tys įveik­ti ne tik DA­KA­RĄ!“ – tei­gė bro­liai.