Bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai: spaus­din­tas laik­raš­tis ir kny­ga – ar­čiau šir­dies

Ba­lan­džio 21 die­ną Tel­šių r. sa­vi­val­dy­bės Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je šven­tiš­kai pra­si­dė­jo 23-io­ji Na­cio­na­li­nė Lie­tu­vos bib­lio­te­kų sa­vai­tė.

Vi­są sa­vai­tę tel­šiš­kiai bu­vo kvie­čia­mi da­ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Ten be­si­lan­ky­da­mos „Tel­šių ŽI­NIOS“ su­ti­ko daug šau­nių bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų, ku­rie tvir­ti­no neį­si­vaiz­duo­jan­tys, kaip ga­lė­tų gy­ven­ti be bib­lio­te­kos lo­by­no, ir mie­lai su­ti­ko pa­si­da­ly­ti min­ti­mis apie mei­lę ra­šy­tam žo­džiui.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Apie ištikimuosius skaitytojus

Ak­ty­vius bib­lio­te­kos skai­ty­to­jus gi­ria ir ge­rų žo­džių jiems ne­gai­li vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė, ne­ga­lin­ti at­si­ža­vė­ti bran­daus am­žiaus žmo­nių ži­nių troš­ki­mu, ener­gi­ja, aukš­ta bend­ra­vi­mo kul­tū­ra: „Šie žmo­nės dau­ge­liui iš mū­sų tu­rė­tų bū­ti pa­vyz­dys, kaip rei­kia džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir nau­do­tis vi­so­mis jo tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis.“

Šį­kart „Tel­šių ŽI­NIOS“ kvie­čia su­si­pa­žin­ti su dviem iš­ti­ki­miau­siais bib­lio­te­kos lan­ky­to­jais, ku­rie at­ra­dę bib­lio­te­kos lo­by­nus ne­ga­li jais at­si­gė­rė­ti.

De­vy­nias­de­šimt­me­tis Algirdas Viz­gau­das skai­tyk­lo­je pra­lei­džia ko­ne kas­dien po tris va­lan­das, taip pat lan­ko čia ren­gia­mus ang­lų kal­bos ir kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus.

Tel­šiš­kė 83-erių Zi­ta Steigvilaitė ir­gi bib­lio­te­ko­je daž­na vieš­nia: žur­na­lai, laik­raš­čiai, kny­gos, ren­gi­niai – vi­sa tai gy­ve­ni­mui su­tei­kia iš­min­ties.

Per gy­ve­ni­mą su kny­ga

„Aš vi­są gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­nau be jo­kių di­de­lių stre­sų Luo­kės gat­vė­je, Tel­šiuo­se“, – po­kal­bį pra­de­da Z. Steigvilaitė ir tę­sia pa­sa­ko­ji­mą: „Šei­mo­je au­go­me pen­ki vai­kai. Tė­ve­lis dir­bo. Mū­sų ma­ma bu­vo la­bai tvar­kin­ga. Bu­vo­me ti­kin­ti šei­ma, ma­ma vi­suo­met ves­da­vo­si ma­ne į baž­ny­čią. Aš vi­sa­da bu­vau Tel­šių Ma­žo­sios pa­ra­pi­jos na­rė.“

Anot pa­šne­ko­vės, ma­ma tu­rė­jo la­bai daug drau­gių siu­vė­jų, to­dėl ji kar­tu su se­se­ri­mis vi­sa­da bu­vo puoš­niai ren­gia­mos: „Ma­ma bu­vo la­bai iš­ra­din­ga. At­si­me­nu, kaip po ka­ro ka­rei­viai ma­mai at­ne­šė už bu­te­lį par­duo­ti pa­ra­šiu­tą. Ma­ma jį nu­pir­ko, su drau­ge da­žė jo me­džia­gą, o iš jos vi­siems pri­siu­vo gra­žiau­sių rū­bų, dar ir siu­vė­jos vai­kams li­ko.“

Zi­ta mo­kė­si Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je bai­gė sep­ty­nias kla­ses. Bu­vo la­bai spor­tiš­ka mer­gi­na, to­dėl daž­nai bu­vo kvie­čia­ma įvai­rio­se spor­to var­žy­bo­se at­sto­vau­ti pirš­ti­nių fab­ri­kui „Mas­tis“. Bū­da­ma 16 me­tų Zi­ta ga­vo pa­siū­ly­mą, esą jei var­žy­bo­se įvyk­dys tam tik­rus nor­ma­ty­vus, ru­de­nį bus priim­ta į fab­ri­ką dirb­ti. „Aš la­bai sten­giau­si… Ir jau 17-os bu­vau priim­ta į „Mas­tį“. Pra­džio­je dir­bau siu­vė­ja, dve­jus me­tus siu­vau pirš­ti­nes. Vė­liau ma­ne per­kė­lė į su­kir­pi­mą, dar te­ko dirb­ti bro­kuo­to­ja. Pas­kui įsto­jau į Leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­ku­mą, kur mo­kiau­si ket­ve­rius me­tus. Te­ko dirb­ti ir ad­mi­nist­ra­ci­jo­je.“

Ki­tus 20 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tų mo­te­ris dir­bo pirš­ti­nių fab­ri­ko eta­ti­ne pro­fe­si­nės są­jun­gos pir­mi­nin­ke. „Per tuos 20 me­tų iš­pru­sau, daug iš­mo­kau, daug or­ga­ni­za­ci­nių dar­bų tu­rė­jau įvyk­dy­ti. Rei­kė­jo su­bur­ti žmo­nes, o jų čia dir­bo apie 1 000, tu­rė­jau iš­mok­ti daug da­ly­kų, ku­rių man iki tol gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­rei­kė­jo.“

Zi­ta sa­ko, jog vi­sa­da tu­rė­ju­si po­trau­kį prie kny­gų, žur­na­lų, la­bai pa­ti­ko skai­ty­ti ir su­ži­no­ti: „Ne­bu­vau tau­pi – kny­goms ne­gai­lė­jau pi­ni­gų, to­dėl ma­no as­me­ni­nė bib­lio­te­ka la­bai tur­tin­ga. O šian­dien kny­gas, žur­na­lus, nuo­sta­bius ren­gi­nius ir šau­nias dar­buo­to­jas esu at­ra­du­si Tel­šių bib­lio­te­ko­je, ku­rio­je pra­lei­džiu ne­ma­žai lai­ko.“

Mo­ters tvir­ti­ni­mu, sun­ku bū­tų įvar­dy­ti vie­ną įdo­miau­sią jos per­skai­ty­tų kny­gų. To­kių per gy­ve­ni­mą bu­vo la­bai daug. Zi­tos dė­me­sį vi­sa­da pa­trau­kia psi­cho­lo­gi­nės kny­gos, la­bai pa­tin­ka biog­ra­fi­nės. At­min­ty­je iš­li­ku­sios kny­gos „Ka­ra­liaus Sa­lia­mo­no bai­mės“, „Trys drau­gai“, „Va­ka­rų fron­te nie­ko nau­jo“, „Mei­lu­žiai ir ja­po­nės“, „Gy­ve­ni­mas tau prieš akis“, „Mo­te­rų ku­pė“ ir dau­ge­lis ki­tų.

La­bai ver­ti­na ir bib­lio­te­ko­je ren­gia­mus kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus, nors pri­si­pa­žįs­ta, jog ten jai se­ka­si sun­kiai, bet la­bai sten­gia­si ir gi­ria sa­vo mo­ky­to­jus. Ta­čiau at­vi­rau­ja, jog spaus­din­tas laik­raš­tis ir kny­ga – ar­čiau šir­dies. Jos nuo­mo­ne, ne vi­si kom­piu­te­riu nau­do­ja­si, o iš­min­ties ieš­ko kny­go­se…

Anks­čiau Zi­ta taip ak­ty­viai bib­lio­te­kos gy­ve­ni­me ne­da­ly­vau­da­vu­si, bet šian­dien jau ne­beį­si­vaiz­duo­jan­ti sa­vo gy­ve­ni­mo be jos: „Erd­vios pa­tal­pos, gra­ži ap­lin­ka, nuo­sta­bus vaiz­das per lan­gą, kny­gos iš­dės­ty­tos pa­gal te­mas, bal­dai nau­jo­viš­ki. Atė­ju­si ra­dau nuo­sta­biau­sias dar­buo­to­jas, ku­rios ma­ne pa­kvie­tė į čia vyks­tan­čius ren­gi­nius. Esu su­ža­vė­ta!“

90 me­tų – ne ri­ba nau­do­tis bib­lio­te­kos tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis

Tel­šiš­kiui A.Viz­gaudui – de­vy­nias­de­šimt. Sun­kiau vaikš­tan­tis vy­riš­kis į bib­lio­te­ką kas­dien at­vyks­ta au­to­mo­bi­liu. Pa­si­tiks­li­nus, ar jis pa­ts vai­ruo­ja ma­ši­ną, pa­šne­ko­vas pa­tvir­ti­na: „Čia nė­ra jo­kio „špo­so“! Laik­raš­tį skai­tau be aki­nių. Aš šiek tiek blo­giau vaikš­tau, bet au­to­mo­bi­liui vai­ruo­ti ne­bū­ti­nas ge­ras vaikš­čio­ji­mas. Čia rei­ka­lin­gas ge­ras re­gė­ji­mas ir grei­ta reak­ci­ja, o šių ge­bė­ji­mų pra­ktiš­kai ne­su pra­ra­dęs.“

A. Viz­gaudui ypač ma­lo­nu da­ly­tis pri­si­mi­ni­mais apie dar­bo me­tus. Daug me­tų vy­riš­kis dir­bo zoo­tech­ni­ku ins­pek­to­riu­mi ark­li­nin­kys­tei, tvar­kė pa­sų sis­te­mą, da­ly­vau­da­vo or­ga­ni­zuo­jant ark­lių pridavimą–pardavimą.

Liūd­niau pa­šne­ko­vui pri­si­min­ti vai­kys­tę, mat ji bu­vu­si be ga­lo sun­ki: „Su bro­liu au­go­me be tė­vų. 1940-ųjų bir­že­lio 14-osios nak­tį areš­ta­vo tė­vą, o ma­mos ir mū­sų ne­ra­do. Ma­ma bu­vo pa­slėp­ta ir su­si­rgo plau­čių už­de­gi­mu, pra­si­dė­jo ka­ras, gy­dy­mo nė­ra, vais­tų nė­ra, to­dėl mi­rė. Pa­lai­do­ta bu­vo tą pa­čią die­ną, kai lai­do­jo Rai­nių kan­ki­nius.“

Pak­laus­tas, kaip „at­ra­do“ Tel­šių mies­to bib­lio­te­ką, pa­šne­ko­vas šmaikš­tau­ja: „Jos ne­rei­kia at­ras­ti. Ne­ge­ras klau­si­mas! Juk bib­lio­te­ka nė­ra kur po že­me, kad jos reik­tų ieš­ko­ti. Nuo jau­nų die­nų bu­vau ak­ty­vus bib­lio­te­kos lan­ky­to­jas. Dar kai Tel­šiuo­se, Kal­no gat­vė­je, vei­kė me­di­nė se­na bib­lio­te­ka, aš, bū­da­mas pra­di­nių kla­sių mo­ki­nys, ten už­suk­da­vau.“ Taip A. Viz­gau­das nuo ma­žų die­nų ir ke­liau­ja su bib­lio­te­ka. Vy­riš­kį do­mi­na įvai­ri in­for­ma­ci­ja. Ak­ty­viai skai­to apie po­li­ti­ką, tech­ni­kos nau­jo­ves, svei­ka­tą, se­ka ra­jo­no gy­ve­ni­mą ir kt.

Kny­gos tel­šiš­kį do­mi­na šiek tiek ma­žiau, dau­giau dė­me­sio jis ski­ria pe­rio­di­nei spau­dai. „Prie kny­gų rei­kia pri­si­riš­ti ir tu­rė­ti lai­ko tam. O aš lai­ko daug ne­tu­riu. Kny­go­se – daug ple­pa­lo, ma­žai in­for­ma­ci­jos. O man rei­kia ma­žai ple­pa­lo, o dau­giau in­for­ma­ci­jos.“ Kny­gas vy­riš­kis daž­niau ima ne dėl sa­vęs, jas par­ne­ša sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tei žmo­nai, su ku­ria ba­lan­džio 30 die­ną švęs 60 me­tų ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo su­kak­tį.

Ak­ty­vus skai­ty­to­jas tei­gia, jog bib­lio­te­kos šian­dien žmo­nių gy­ve­ni­me vai­di­na di­de­lį vaid­me­nį, jos la­bai rei­ka­lin­gos. Nors, vy­riš­kio ma­ny­mu, ga­li­ma gy­ve­ni­mo pa­si­sem­ti ir iš te­le­vi­zi­jos, bet ten daž­niau­siai ne taip su­kon­cent­ruo­ta in­for­ma­ci­ja kaip spau­do­je.

Algirdas bib­lio­te­ko­je lan­ko ang­lų kal­bos ir kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus. Ir tuoj pa­de­monst­ruo­ja ang­lų kal­bos ži­nias su bib­lio­te­ki­nin­ke Ra­sa ap­si­keis­da­mas ke­lio­mis ang­liš­ko­mis fra­zė­mis. Skai­ty­to­jas sa­ko, jog ang­lų kal­ba leng­viau ei­na­si nei kom­piu­te­riai. Nors su­si­ras­ti rei­ka­lin­gos in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­to pla­ty­bė­je jam vie­ni juo­kai.

Ap­gai­les­tau­ja Algirdas, jog jau­no­ji kom­piu­te­ri­nė kar­ta tols­ta nuo kny­gos, nuo spau­dos, o tai vy­riš­kis ver­ti­na ir ge­rai, ir blo­gai: jo nuo­mo­ne, žmo­gui rei­ka­lin­ga ir tas, ir tas.

Bib­lio­te­kos sa­vai­tės pro­ga pa­pra­šė­me skai­ty­to­jo ko nors pa­lin­kė­ti bib­lio­te­kos dar­buo­to­joms. Žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­tis pa­šne­ko­vas at­sa­kė: „Nie­ko ne­lin­kė­siu, nes vis­ką jos jau tu­ri – vi­sas ge­rą­sias sa­vy­bes. Tik žmo­nėms rei­kia pa­lin­kė­ti atei­ti į bib­lio­te­ką ir pa­si­nau­do­ti in­for­ma­ci­jos ir moks­lo čia tei­kia­mais šal­ti­niais.“

At­sis­vei­ki­nant Algirdas tvir­ti­no, jog jam šian­dien svar­biau­sia svei­ka­ta. Jo nuo­mo­ne, tai tu­rė­tų bū­ti svar­bu ir vals­ty­bei – au­gin­ti svei­kus žmo­nes.