
Draugiški santykiai su kaimynais visada yra gerai. Jie vieni iš pirmųjų suskubs padėti ištikus nelaimei, viena akimi prižvelgs turtą tau išvykus iš namų, o ir pasišnekučiuoti su jais vakarais prie arbatos puodelio malonu. Tačiau kartais tarp kaimynų įsiplieskia pyktis, kuris laikui bėgant perauga į neapykantą, vienas kito įžeidinėjimą, kaltinimus. Ir gyventi tokioje kaimynystėje kasdien darosi vis karčiau. Taip atsitiko ir mūsų herojėms Irenai ir Stanislavai.
Antanas NEKRAŠIUS
Kaimynės kaltina viena kitą
Į „Telšių ŽINIŲ“ redakciją kreipėsi Rūdupiuose gyvenanti Irena. Garbaus amžiaus moteriškė skundėsi, jog tame pačiame name, kuriame gyvena ji, įsikūrusios parduotuvės savininkė Stanislava nepadeda jai prižiūrėti laiptų, vedančių į bendrą namo rūsį. Negana to, parduotuvės klientai šalia įėjimo į rūsį geria, rūko ir visas šiukšles – butelius, nuorūkas, tuščius cigarečių pakelius – meta tiesiai ant laiptų. Čia pat atlieka ir gamtinius reikalus.
Irena tikino, kad jau pavargo rinkti atliekas ir tvarkyti rūsio prieigas. O ir amžius daro savo – jėgų tokiems darbams jau nebėra. „Padėkite paprotinti kaimynę“, – prašė Rūdupiuose gyvenanti senolė.
Atvykus pas susipykusias kaimynes, pirmiausia į akis krito konflikto priežastis – į rūsį vedantys laiptai: apsamanoję, apaugę žolėmis, kuriose slėpėsi kalnai šiukšlių. Susidarė įspūdis, kad rūsiu seniai niekas nesinaudojo: samanų ant laiptų nebūtų, jeigu jais dažnai laipiojama, o ir durys, jei jos darinėjamos, neapaugtų aukštomis žolėmis.
„O kodėl aš tuos laiptus į rūsį turiu prižiūrėti? Jau kokie ketveri metai, kai neturiu nuo jo rakto, – atrėžė pakalbinta parduotuvės savininkė Stanislava. – Ji (Irena, – red.) nuolat pameta tuos raktus, keičia spynas. Kodėl turėčiau prižiūrėti, jei aš ten nevaikštau. Pati Irena pakelėse renka „bambalius“, cigarečių pakelius ir primeta, kad būtų kuo apkaltinti mane. Savo akimis mačiau, kaip pasimauna ant lazdos cigarečių pakelį ir įmeta. Ir sakyk jai ką nori. Skundžia ir skundžia kur tik gali. Kokioje instancijoje tik nėra buvusi…“ Stanislava tvirtino netgi turinti įrašą, kaip kaimynė iš po netoliese esančių tujų surenka alaus „bambalius“, o paskui juos sumeta prie rūsio durų. Esą įrašas perduotas policijai. Parduotuvės savininkė pabrėžė, kad jos kaimynė – labai konfliktiškas žmogus, kuris visada ieško priekabių.
Išgirdusi Stanislavos žodžius, Irena puolė gintis, esą kaimynė meluoja. Po to pasipylė prakeiksmai ir užgauliojimai parduotuvės savininkei. Kaimynės susikibo žodžių mūšyje. Prisiminė visas nuoskaudas: kad viena nenupjauna medžio po langais, o kita prieš septynerius metus vedant nuotekų tinklus nutraukė telefono liniją. Užkliuvo ir užkardas, skiriantis kiemą, ir gėlių darželis, ir sklypo ribos… Galiausiai Irena oficialiai, kaip ji pati sakė, „prie liudininkų“ („Telšių ŽINIŲ“ korespondento ir fotografo), įteikė Stanislavai raktą nuo ką tik užkabintos naujos rūsio spynos. Parduotuvės savininkė raktą paėmė, tačiau iškart pareiškė, kad rūsys jai nereikalingas. Esą ketverius metus jo nereikėjo – nereikia ir dabar. Moteris netgi sutiko atiduoti Irenai jai priklausančią rūsio dalį. Bet ši atkirto, kad jai užtenka ir savojo.
Palinkėję nesipykti, palikome moteris stovinčias kieme ir įnirtingai kažką viena kitai aiškinančias. Rankose abi spaudė po raktą nuo rūsio spynos. Jis galėjo tapti puikiu susitaikymo simboliu.
P. Varnelis: „Ten amžina problema“
Apie Rūdupiuose žaižaruojantį konfliktą paklausėme Viešvėnų seniūno Petro Varnelio. Anot jo, skundo autorė Irena visą gyvenimą ieško konfliktų. Esą moteris įvairiausių skundų yra prirašiusi į visas galimas institucijas: ir Telšių rajono savivaldybės merui, ir į Savivaldybės administraciją, ir į policiją. Kartą netgi buvo išsikvietusi „TV Pagalbą“. „Ten amžina problema“, – trumpai reziumavo Viešvėnų seniūnas.
uzpilti tuos laiptus zememis ir pasodinti gelytes