Ari­na Ber­žy­tė: „Jau­čiuo­si įver­tin­ta, tu­riu daug ga­li­my­bių, pla­nų ir sva­jo­nių“

Kiek­vie­nas mū­sų tik­riau­siai tu­ri­me sva­jo­nių ar bent ko­kį tiks­lą, ku­rio ban­do­me siek­ti. Vie­ni jų leng­viau įgy­ven­di­na­mi, ki­tiems pri­rei­kia il­ges­nio lai­ko.
Su „Tel­šių ŽI­NIO­MIS“ sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja – apie sva­jo­nes ir jų iš­si­pil­dy­mą – mie­lai su­ti­ko pa­si­da­ly­ti tel­šiš­kė Ari­na Ber­žy­tė. Mer­gi­na at­vi­rau­ja, kad be­si­mo­ky­da­ma mo­kyk­lo­je ji jau­tė­si kaip vidutinybė, ta­čiau šian­dien vis­kas pa­si­kei­tė – iš­si­pil­dė sie­kis stu­di­juo­ti Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se.
„Šian­dien aš čia – Ka­li­for­ni­jo­je – gy­ve­nu sa­vo sva­jo­nė­je“, – tei­gia Ari­na, ant­ra­kur­sė stu­den­tė Ang­li­jo­je, iš­vy­ku­si pa­gal mai­nų pro­gra­mą stu­di­juo­ti į San Die­go vals­ty­bi­nį uni­ver­si­te­tą.
Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
– Pri­si­min­ki­te die­nas Tel­šiuo­se, kur mo­kė­tės, ko­kių po­mė­gių tu­rė­jo­te.
– Gi­miau ir au­gau Tel­šiuo­se. Tai ma­no gim­ta­sis mies­tas. Bai­giau Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­ją. Taip pat tu­rė­jau neį­kai­no­ja­mą ga­li­my­bę bū­ti nuo­sta­baus folk­lo­ro an­samb­lio „Čiu­čiu­ruks“ da­li­mi. Esu be ga­lo dė­kin­ga va­do­vei, ku­ri pa­ste­bė­jo ma­no bal­so po­ten­cia­lą, mo­kė dai­nuo­ti ve­dan­čiuo­ju bal­su, pa­si­ro­dy­ti di­de­lėms au­di­to­ri­joms, pa­ro­dė, koks pa­sau­lis yra įdo­mus ir spal­vin­gas. Ji vi­sa­da me­tė ma­ne iš „kom­for­to zo­nos“. Tu­rė­jau stip­rų bal­są, ta­čiau sce­nos bai­mė taip pat bu­vo la­bai stip­ri, bet va­do­vė kiek­vie­ną kar­tą ska­ti­no lip­ti ant sce­nos, ves­ti dai­nas ir nu­ga­lė­ti sa­vo bai­mę. Tai­gi va­do­vė ir ko­lek­ty­vas bu­vo tie žmo­nės, ku­rie pa­dė­jo su­pras­ti, kad ke­lio­nės, nuo­ty­kiai ir NE­kom­for­to zo­na yra ma­no gy­ve­ni­mo bū­das ir sie­kia­my­bė.
– Kur gy­ve­ni­mas pa­si­su­ko bai­gus gim­na­zi­ją? Ko­kias stu­di­jas rin­ko­tės?
– Po mo­kyk­los bai­gi­mo nu­spren­džiau iš­kart ne­stu­di­juo­ti. Ži­no­jau, kad no­riu mo­ky­tis už­sie­ny­je, bet ne­ži­no­jau, ko­kią stu­di­jų kryp­tį pa­si­rink­ti. Man la­bai pa­si­se­kė tu­rė­ti mo­der­nų po­žiū­rį tu­rin­čius tė­vus, ku­rie vi­sa­da pa­si­ti­kė­jo ma­ni­mi, lei­do bū­ti ne­prik­lau­so­mai ir su­tei­kė daug lais­vės rink­tis.
Tai­gi iš­vy­kau į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę to­bu­lin­ti ang­lų kal­bos, įgy­ti nau­jos pa­tir­ties ir at­ras­ti sa­vęs. Po pu­sant­rų me­tų ke­lia­vi­mo, įvai­rių dar­bų ir nau­jų pa­žin­čių su­pra­tau, kad ke­liau­ti no­riu vi­są sa­vo li­ku­sį gy­ve­ni­mą, ta­čiau tuo pa­čiu me­tu no­rė­jau nau­jų ži­nių ir au­gi­mo kaip as­me­ny­bė, to­dėl nu­spren­džiau pa­si­rink­ti stu­di­jas, ku­rias bai­gu­si tu­rė­siu ga­li­my­bę sa­vo po­mė­gį pa­vers­ti dar­bu ir kiek­vie­ną die­ną to­bu­lė­ti. Pa­si­rin­kau stu­di­jas Da­ni­jo­je, bu­vau priim­ta į Šiau­rės Da­ni­jos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti ap­tar­na­vi­mo, sve­tin­gu­mo ir tu­riz­mo. Vis dėl­to pra­si­dė­jus ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­jai nu­spren­džiau pa­si­lik­ti Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je ir bu­vau priim­ta į Bir­min­ga­mo mies­to uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti sve­tin­gu­mo va­dy­bos.
– Kaip gy­ve­na­te šian­dien?
– Šiuo me­tu esu ant­ra­kur­sė stu­den­tė Ang­li­jo­je, iš­vy­ku­si su mai­nų pro­gra­ma vie­nam se­mest­rui stu­di­juo­ti į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas.
Tai­gi nuo sau­sio iki ge­gu­žės mė­ne­sio esu San Die­go uni­ver­si­te­to stu­den­tė. Kai ra­šau šias ei­lu­tes, va­žiuo­ju iš bang­len­čių spor­to tre­ni­ruo­tės link na­mų mies­to cent­re, kur gy­ve­nu kar­tu su dviem pran­cū­zė­mis – taip pat mai­nų pro­gra­mos stu­den­tė­mis – ir vie­nu ame­ri­kie­čiu.
– Koks gy­ve­ni­mas už At­lan­to?
– Gy­ve­ni­mas Vals­ti­jo­se iš­ties ki­toks, ypač kal­bant apie stu­di­jas ir jų per­tei­ki­mą stu­den­tams. Iš pir­mo įspū­džio ga­li pa­si­ro­dy­ti (man kaip lie­tu­vai­tei, at­vy­ku­siai iš griež­tos mo­ky­mo sis­te­mos, taip ir pa­si­ro­dė), kad stu­den­tai ne­pa­kan­ka­mai pa­gar­biai el­gia­si su dės­ty­to­jais. Stu­den­tas ga­li vė­luo­ti į pa­skai­tas, val­gy­ti per pa­skai­tas ar net pa­lik­ti pa­skai­tą jai įpu­sė­jus. Ta­čiau, kaip ir dau­gu­ma pir­mų­jų įspū­džių, šis bu­vo klai­din­gas.
Ame­ri­kie­čiai, ma­no nuo­mo­ne, tu­ri vie­ną ge­riau­sių mo­ky­mo sis­te­mų ap­skri­tai. Stu­den­tas ir dės­ty­to­jas yra vi­siš­kai ly­gūs. Bend­rau­ja kaip drau­gai, jau­čia ly­gia­ver­tę pa­gar­bą vie­nas ki­tam ir kiek­vie­nas su­pran­ta sa­vo pa­rei­gas ir at­sa­ko­my­bę. Kal­bant apie dės­ty­to­jus, jie čia dės­to ne dėl ge­rai mo­ka­mo pro­fe­so­rių dar­bo, ka­dan­gi dau­gu­ma jų yra nuo­sa­vo vers­lo sa­vi­nin­kai ar kor­po­ra­ci­jų va­do­vai. Šie žmo­nės dės­ty­to­jau­ja tam, kad ati­duo­tų duok­lę sa­vo in­dust­ri­jai, kad pa­si­da­ly­tų sa­vo pa­tir­ti­mi ir ži­nio­mis, nes tai, ką jie da­ro, yra jų aist­ra ir gy­ve­ni­mo bū­das. Gir­dė­jau ne kar­tą iš in­dust­ri­jų pro­fe­sio­na­lų Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se sa­kant: „Ne­dir­bau nė die­nos sa­vo gy­ve­ni­me, ka­dan­gi ma­no dar­bas yra ma­no pa­šau­ki­mas.“ Taip pat no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, kad bent jau ma­no stu­di­jų pro­gra­ma Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se yra pa­rem­ta pra­kti­ne pa­tir­ti­mi. Daug in­dust­ri­jos pro­fe­sio­na­lų at­vyks­ta pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jų, ste­bi pa­skai­tas ir mū­sų at­lie­ka­mas pra­kti­nes už­duo­tis, o po jų pa­tei­kia at­si­lie­pi­mus apie mū­sų at­lik­tą dar­bą – kas bu­vo at­lik­ta ge­rai, kas ga­lė­tų bū­ti pa­to­bu­lin­ta.
Daug ga­li­my­bių yra su­tei­kia­ma stu­den­tams at­lik­ti pra­kti­ką, dirb­ti, ap­lan­ky­ti ir iš­ban­dy­ti po­zi­ci­jas di­džiau­sio­se pa­sau­lio įmo­nė­se ir t. t. Pa­vyz­džiui, vie­nos pa­skai­tos me­tu bu­vo at­vy­kęs „Cloud­beds“ įmo­nės įkū­rė­jas pa­pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jos ir at­sa­ky­ti į mū­sų klau­si­mus. Na, ir, ži­no­ma, už­kla­si­nė veik­la, kaip spor­to bū­re­liai, už ku­rių lan­ky­mą stu­den­tai ne­tgi gau­na sti­pen­di­jas, įvai­rios aso­cia­ci­jos ir kiek­vie­ną va­ka­rą vyks­tan­tys ren­gi­niai, to­kie kaip ne­mo­ka­mos mais­to sunk­ve­ži­mių nak­tys, šo­kių pa­mo­kos ar be­veik vi­sų įma­no­mų spor­to ša­kų var­žy­bos. Ga­lė­čiau apie tai pri­ra­šy­ti pil­ną laik­raš­tį, ta­čiau ir taip iš­si­plė­čiau (juo­kia­si).
– Ar sve­čio­je ša­ly­je jau­čia­tės lai­min­ga, ar šir­dy­je nė­ra il­ge­sio gim­ta­jam kraš­tui?
– Ne­ga­liu at­si­min­ti, ka­da jau­čiau­si lai­min­ges­nė nei da­bar, tur­būt nie­ka­da (juo­kia­si). Di­džiau­sias ma­no pa­lai­ky­mas yra ma­no mo­čiu­tės, ku­rios vi­sa­da pa­ska­ti­na ir lau­kia grįž­tant Lie­tu­vė­lėn. Vis dėl­to, kad ir kaip my­liu Lie­tu­vą ir vi­sa­da be­si­di­džiuo­da­ma iš­reiš­kiu, kad esu lie­tu­vė, sa­vo pla­nuo­se kol kas grį­ži­mo į Lie­tu­vą ne­tu­riu.
– O sa­vo atei­tį ar sie­ja­te su Lie­tu­va?
– Už­sie­ny­je at­ra­dau sa­ve, at­si­sklei­džiau kaip la­bai at­vi­ra, drą­si ir ak­ty­vi as­me­ny­bė. Ke­liau­da­ma su­ti­kau daug įdo­mių žmo­nių, dar dau­giau iš jų iš­mo­kau tiek apie sa­ve, tiek apie pa­sau­lį. Čia jau­čiuo­si įver­tin­ta, tu­riu daug ga­li­my­bių, pla­nų ir sva­jo­nių.
Ne­ži­nau, kur tiks­liai no­riu ap­si­sto­ti, bet šių die­nų įvy­kiai dar kar­tą pa­ro­dė, kad gy­ve­ni­mas yra la­bai tra­pus, to­dėl no­riu klau­sy­tis sa­vo vi­di­nio bal­so, gy­ven­ti ir džiaug­tis šia die­na ir sva­jo­ti apie švie­sią atei­tį mums vi­siems.
– Esa­te vi­suo­me­niš­kas žmo­gus. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie sa­vo sa­va­no­riš­ką veik­lą.
– Nuo ma­žens bu­vau Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus na­rė. Ma­no mo­čiu­tės, ku­ri ir įtrau­kė ma­ne į hu­ma­ni­ta­ri­nę veik­lą, dė­ka iš­mo­kau už­jaus­ti ne­pa­si­tu­rin­čius, nu­ken­tė­ju­sius nuo ka­ro ir sti­chi­nių ne­lai­mių, to­dėl la­bai ge­rai su­pran­tu, ko­dėl šiuo me­tu yra be­pro­tiš­kai svar­bu pri­si­dė­ti ir pa­lai­ky­ti Uk­rai­ną ir jos žmo­nes.
Šiuo me­tu Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je esu sa­vo uni­ver­si­te­to stu­den­tų am­ba­sa­do­rė. Pa­de­du nau­jiems stu­den­tams su­si­pa­žin­ti su uni­ver­si­te­tu, jo ap­lin­ka ir tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis. Taip pat ne­se­niai pri­si­dė­jau prie Lie­tu­vių stu­den­tų aso­cia­ci­jos Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, ku­ri tel­kia lie­tu­vius stu­den­tus Ang­li­jo­je ir jun­gia lie­tu­vai­čius bend­rai veik­lai ir už­siė­mi­mams.
– Kaip ir kuo gy­ve­na šian­dien jau­ni­mas, ką pa­ste­bi­te?
– Pa­baig­da­ma šį po­kal­bį no­rė­čiau pa­si­nau­do­ti pro­ga ir at­kreip­ti gim­na­zis­tų dė­me­sį, nors ir ne­su įsi­ti­ki­nu­si, ar jie be­skai­to laik­raš­čius šio­mis die­no­mis (juo­kia­si).
Jei jau­čia­tės vi­siš­kos vi­du­ti­ny­bės, pil­kos avys mi­nio­je, taip kaip aš jau­čiau­si mo­kyk­lo­je, no­riu pa­sa­ky­ti: ne­nu­ra­šy­ki­te sa­vęs. Gy­ve­ni­mas, tu­riu ome­ny­je, tik­ras gy­ve­ni­mas pra­si­de­da po mo­kyk­los. Taip, eg­za­mi­nai svar­bu, bet jie nea­pib­rė­žia jū­sų as­me­ny­bės. Tai, ką gal­vo­ja­te, kas esa­te da­bar, po mo­kyk­los ga­li la­bai dras­tiš­kai pa­si­keis­ti. Pra­šau, ti­kė­ki­te, kad esa­te ta­len­tin­gi, kū­ry­bin­gi, iš­ra­din­gi ir uni­ka­lūs. Min­tys tu­ri ypa­tin­gą ga­lią ma­te­ria­li­zuo­tis. Ti­kė­ki­te sa­vo sva­jo­nė­mis karš­tai, ne­pai­sy­da­mi, ko­kios di­de­lės ar ma­žos jos bū­tų, net jei­gu jū­sų tė­vai, mo­ky­to­jai ar drau­gai sa­ko, kad tai kvai­la.
Aš pa­ti tu­rė­jau sva­jo­nę iš­vyk­ti stu­di­juo­ti į Jung­ti­nes Vals­ti­jas, ku­rios mo­kyk­los lai­kais at­ro­dė tik­rai la­bai ne­pa­sie­kia­mos, bet štai aš čia, Ka­li­for­ni­jo­je, gy­ve­nu sa­vo sva­jo­nė­je.