Apie žmonių ir kalbos santykį – interviu su J. E. Telšių vyskupu Algirdu Jurevičiumi

– Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja, šių me­tų va­sa­ros pra­džio­je suė­jo tik dve­ji me­tai, kai at­vy­ko­te į Že­mai­ti­ją, Jums vi­sai ne­pa­žin­tą kraš­tą, ir štai šie­met lie­pos 13-ąją, Pa­sau­lio že­mai­čių vie­ny­bės ir Dur­bės mū­šio mi­nė­ji­mo die­ną, Di­džio­jo­je že­mai­čių sie­no­je Tel­šiuo­se ati­den­giant me­ni­nę plokš­tę že­mai­čių kal­bai, bu­vo­te ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo at­mi­ni­mo ženk­lu „Už nuo­pel­nus Že­mai­ti­jai“. Ko­kių minčių su­kė­lė šis įver­ti­ni­mas?

– Ne­si­jau­čiu, kad ma­no nuo­pel­nai Že­mai­ti­jai bū­tų ver­ti ko­kio nors ap­do­va­no­ji­mo, ta­čiau džiau­giuo­si, kad to­kią že­mai­čiams bran­gią die­ną bu­vau taip pa­gerb­tas. At­ro­do, jog tai bu­vo toks pa­pras­tas da­ly­kas – ska­tin­ti že­mai­čius kal­bė­ti že­mai­tiš­kai, o pa­si­ro­do, jog tai ap­do­va­no­ji­mo ver­tas žyg­dar­bis.

– Jums tik pra­dė­jus ei­ti Tel­šių vys­ku­pi­jos ga­ny­to­jo pa­rei­gas, po tre­je­to mė­ne­sių, 2020 m. rug­sė­jo 21 d. Tel­šiuo­se įvy­ko Že­mai­čių kong­re­sas, ku­rio re­zo­liu­ci­jo­je nu­ma­ty­ta ska­tin­ti in­ten­sy­ves­nį že­mai­čių kal­bos var­to­ji­mą, šį klau­si­mą spren­džiant ne tik Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bė­se, bet ir krei­pian­tis į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tū­rą, Sei­mą ir Vy­riau­sy­bę su pra­šy­mu im­tis tvir­tų, tik­rų, il­ga­lai­kių prie­mo­nių uni­ka­liai, gy­vai že­mai­čių kal­bai įtei­sin­ti bei iš­sau­go­ti. Po mi­nė­to kong­re­so praė­jus vos dviem mė­ne­siams, 2020 m. lapk­ri­čio mė­ne­sį, šven­čiant Kris­taus, Vi­sa­tos val­do­vo, iš­kil­mę, Jū­sų ini­cia­ty­va Tel­šių ka­ted­ro­je pir­mą­syk vi­suo­ti­nė mal­da jau bu­vo skai­to­ma že­mai­tiš­kai. Kaip pa­vy­ko taip žai­biš­kai im­tis konk­re­čių že­mai­čių kal­bos puo­se­lė­ji­mo ir stip­ri­ni­mo veiks­mų?

– Jei Že­mai­ti­jo­je ra­šo­mos re­zo­liu­ci­jos dėl kal­bos ska­ti­ni­mo, tai liu­di­ja ap­verk­ti­ną že­mai­čių kal­bos pa­dė­tį. Nors kai ku­rie po­li­ti­niai spren­di­mai ir ga­li pri­si­dė­ti prie kal­bos puo­se­lė­ji­mo, ta­čiau pa­grin­di­nė kal­bos gy­vu­mo prie­žas­tis sly­pi ki­tur. Jei že­mai­čiai im­sis dau­giau var­to­ti tą kal­bą, ji tu­rės atei­tį.
Dau­ge­ly­je kraš­tų Baž­ny­čia bu­vo ta jė­ga, ku­ri pa­dė­jo iš­sau­go­ti uni­ka­lias kal­bas bei kul­tū­ras ir pa­kė­lė tai į aukš­tes­nį lyg­me­nį. Tu­riu min­ty šv. Ki­ri­lą, ku­ris su­kū­rė sla­vų kal­bai raš­tą (ki­ri­li­ca) ir taip pa­dė­jo iš­sau­go­ti kal­bą. Lie­tu­vo­je taip pat iš­ki­lūs dva­si­nin­kai daug pri­si­dė­jo, kad lie­tu­vių kal­ba ras­tų sau pri­de­ra­mą vie­tą baž­ny­čio­se ir bū­tų var­to­ja­ma kas­die­ny­bė­je.

At­vyk­da­mas į Tel­šius ti­kė­jau­si iš­girs­ti dau­giau že­mai­čių kal­bos, ta­čiau vie­šuo­me­nė­je ji vis dar ma­žai var­to­ja­ma. Pak­lau­sęs, kur ga­li­ma iš­girs­ti že­mai­čių kal­bos, bu­vau nu­kreip­tas į tur­gų, kur ja dar gau­siau kal­ba­ma. Tai, ką tur­gu­je gir­dė­jau, man pa­ti­ko, to­dėl nu­spren­džiau su­da­ry­ti ga­li­my­bes že­mai­čių kal­bai skam­bė­ti ir baž­ny­čio­se.

– Kaip Jū­sų ska­ti­ni­mą vi­suo­ti­nę mal­dą mels­ti že­mai­čių kal­ba priė­mė vys­ku­pi­jos de­ka­na­tuo­se (baž­ny­čio­se)?

– Ne­gir­dė­jau nė vie­no nu­si­skun­di­mo dėl to, ta­čiau su­pran­tu, kad kai ku­rio­se pa­ra­pi­jo­se že­mai­čių kal­ba nė­ra var­to­ja­ma, nes ten ir žmo­nių ne­bė­ra, ge­ban­čių per­skai­ty­ti že­mai­tiš­ką teks­tą. Tel­šių vys­ku­pi­jai pri­klau­so da­lis va­di­na­mo­sios Ma­žo­sios Lie­tu­vos, ku­rio­je dau­gu­mą gy­ven­to­jų su­da­ro nuo sa­vo kal­bos at­pra­tę že­mai­čiai. Jiems tai sun­kiau­sia priim­ti, nes jie dirb­ti­nai ban­do sau kur­tis ki­tą ta­pa­ty­bę.

– Ko dau­giau su­lau­kia­te: žmo­nių nu­ste­bi­mo ar džiaugs­mo dėl vis daž­nes­nio že­mai­čių kal­bos var­to­ji­mo Že­mai­ti­jos baž­ny­čio­se?

– Kai per pa­moks­lą žmo­nės tru­pu­tį „pri­snūs­ta“, tai la­bai įdo­mu ste­bė­ti jų vei­dus, kai jie po pa­moks­lo iš­girs­ta že­mai­čių kal­bą. Tuo­met ti­kin­tie­ji pa­ke­lia gal­vas, iš­si­tie­sia, o vei­dą pa­puo­šia nuo­sta­ba pra­tur­tin­ta šyp­se­na. Tai daug pa­sa­ko apie žmo­nių ir kal­bos san­ty­kį. Ka­dan­gi da­bar daug pa­mal­dų trans­liuo­ja­ma per LRT bei „Ma­ri­jos ra­di­ją“, tai ir Lie­tu­vo­je ten­ka iš­girs­ti pa­dė­kų už tai, kad grįž­ta­me prie sa­vo ta­pa­ty­bės.

– Esa­te mi­nė­jęs, kad ko­ne dve­jus me­tus kiek­vie­ną sa­vai­tę į vi­sas Tel­šių vys­ku­pi­jos baž­ny­čias siun­čia­te že­mai­tiš­ką sek­ma­die­nio šv. Mi­šių mal­dą. Įdo­mu, kaip daž­nai baž­ny­čio­se pa­si­ren­ka­mas bū­tent že­mai­tiš­kas vi­suo­ti­nės mal­dos va­rian­tas?

– Ne­tu­riu to­kios sta­tis­ti­kos ir ne­tik­ri­nu, ar pa­ra­pi­jo­se nau­do­ja­ma­si že­mai­tiš­kų mal­dų teks­tais. Pa­lie­ku tai lais­vam dva­si­nin­kų ir pa­ra­pi­jie­čių ap­si­spren­di­mui. Įdo­mią pa­tir­tį tu­rė­jau per­nai Kre­tin­go­je mi­nint vie­nuo­lio Jur­gio Amb­ra­zie­jaus Pab­rė­žos 250-ąjį gim­ta­die­nį. Vi­sa­da ma­niau, kad Kre­tin­ga yra Že­mai­ti­jos da­lis, to­dėl pa­ro­džiau ini­cia­ty­vą pa­mal­do­se skai­ty­ti mal­dą že­mai­tiš­kai. Pa­si­ro­do, kad ten tos tra­di­ci­jos dar ne­bu­vo. Po pa­mal­dų ėjo­me prie vie­nuo­lio J. A. Pab­rė­žos ka­po, o žmo­nės priei­da­vo ir dė­ko­jo už že­mai­tiš­ką mal­dą. Sup­ra­tau, kad Kre­tin­gos žmo­nės iš­siil­gę gir­dė­ti že­mai­čių kal­bą baž­ny­čio­je, nes tai – jų ta­pa­ty­bės da­lis.

– Pas­te­bi­ma, kad Jūs ne tik ska­ti­na­te že­mai­čius ak­ty­viau var­to­ti sa­vo pri­gim­ti­nę kal­bą, ta­čiau ir pa­ts in­ten­sy­viai jos mo­ko­tės. Kas sun­kiau­sia at­ro­do mo­kan­tis že­mai­čių kal­bos?

– Nors tu­riu mo­ky­mo­si prie­mo­nių – že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­ką ir žo­dy­ną, ta­čiau ge­riau­siai man se­ka­si mo­ky­tis gir­dint kal­bą. Ne­si­jau­čiu mo­kan­tis že­mai­tiš­kai, bet tai, ką mo­ku, sten­giuo­si nau­do­ti bend­rau­da­mas. Man as­me­niš­kai sun­kiau­sia yra pa­tai­ky­ti tei­sin­gus links­nius, nes daž­nai „pra­si­ki­ša“ lie­tu­viš­ka gra­ma­ti­ka…

– Ko­kių at­ra­di­mų ar pa­ste­bė­ji­mų at­ra­do­te dėl že­mai­čių kal­bos: jos lek­si­kos ar for­mų var­to­ji­mo?

– Ma­nau, kad že­mai­čių kal­ba yra ar­cha­jiš­kes­nė, nes at­ro­do kiek gru­bes­nė už lie­tu­vių kal­bą, ku­ri bu­vo kal­bi­nin­kų iš­puo­se­lė­ta ir iš­dai­lin­ta. Ma­nęs ne­nu­gąs­di­no kai ku­rie že­mai­tiš­ki žo­džiai, nes at­ra­dau, kad jie tu­ri len­kiš­kų žo­džių šak­nis. Ka­dan­gi len­kų kal­ba man yra ži­no­ma, tai ne­bu­vo jo­kių sun­ku­mų su­pras­ti ir kai ku­riuos že­mai­čių žo­džius.

– Ar pa­de­da Jums mo­kan­tis že­mai­čių kal­bos Jū­sų pro­fe­sio­na­lus mu­zi­ki­nis iš­si­la­vi­ni­mas?

– Ma­nau, kad man la­bai pa­leng­vi­na mo­ky­tis kal­bos mu­zi­ki­nė klau­sa, ku­ri pa­de­da grei­čiau įsi­sa­vin­ti kir­čia­vi­mą bei ki­tus kal­bos niuan­sus.

– Pa­čio­je Jū­sų pa­sky­ri­mo Tel­šių vys­ku­pu pra­džio­je in­ter­viu in­ter­ne­to dien­raš­čiui Ber­nar­di­nai.lt sa­kė­te: „Mėgs­tu skai­ty­ti, la­vin­ti kal­bų įgū­džius – dėl to skai­tau ir už­sie­nie­tiš­kas kny­gas. Tu­riu am­bi­ci­jų ge­riau pra­mok­ti ang­lų, ita­lų kal­bas“, o vie­toj jų te­ko mo­ky­tis že­mai­čių kal­bos. Ar jos mo­ky­mą­si pri­ly­gin­tu­mė­te nau­jos už­sie­nio kal­bos mo­ky­mui­si?

– Tai ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai, nes už­sie­nie­čių re­tai ka­da su­tin­ku, o štai že­mai­čių – kas­dien. Tad ši kal­ba man nė­ra tai, kas „už ma­nęs“, „už sie­nos“, bet ji yra ša­lia ma­nęs ir vis daž­niau – ma­ny­je.

– 2022 m. va­sa­rį vie­na­me in­ter­viu sa­kė­te, jog tik at­vy­kęs į Že­mai­ti­ją pa­ste­bė­jo­te, kad že­mai­čiai ma­žai var­to­ja sa­vo kal­bą. Ar, Jū­sų nuo­mo­ne, si­tua­ci­ja pa­sta­ruo­ju me­tu bent kiek kei­čia­si?

– Ne­rei­kia lauk­ti grei­tų re­zul­ta­tų, ta­čiau kryp­tin­gai dirb­da­mi ta link­me ga­li­me daug pa­siek­ti. Iš is­to­ri­jos ži­no­me, kad po­pie­žius Mar­ty­nas V 1421 m. rug­sė­jo 11 d. priė­mė že­mai­čių tau­tos krikš­čio­nis į sa­vo glo­bą. Tai lyg ir nie­ko ypa­tin­go, ta­čiau tuo­met že­mai­čiai sa­ve su­pra­to kaip tau­tą ir tarp­tau­ti­nė­je are­no­je že­mai­čiai bu­vo tau­ta. Per is­to­ri­ją šį su­vo­ki­mą iš­bars­tė­me, to­dėl nė­ra leng­va tą si­tua­ci­ją grei­tai pa­keis­ti. Ti­kė­ti­na, kad že­mai­čių kal­bos pla­tes­nis var­to­ji­mas ves link gi­les­nio že­mai­tiš­kos sa­vas­ties pa­ži­ni­mo.

– Iš Jū­sų lei­di­nių, o ypač krei­pi­mo­si į po­pie­žių dėl ti­tu­li­nės vys­ku­pi­jos Med­ni­cen­sis įstei­gi­mo (grą­ži­ni­mo) Var­niuo­se, aki­vaiz­du, kad ta­pęs že­mai­čių vys­ku­pu la­bai gi­li­na­tės į Že­mai­ti­jos is­to­ri­ją, as­me­ny­bes. Gal iš­skir­tu­mė­te, ko­kius že­mai­čius at­ra­do­te kaip Jums im­po­nuo­jan­čius au­to­ri­te­tus?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­giau gi­li­nau­si į Že­mai­čių vys­ku­pys­tės ga­ny­to­jų is­to­ri­ją. La­biau­siai nu­ste­bau, kad jau XIX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je vys­ku­pi­jai bu­vo su­teik­tas Tel­šių – Že­mai­čių vys­ku­pi­jos pa­va­di­ni­mas. Net ir vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius pa­si­ra­ši­nė­jo kaip Tel­šių ar­ba Že­mai­čių vys­ku­pas. Šį ti­tu­lą jis nau­do­jo net ir Kau­ne gy­ven­da­mas. Lie­tu­vo­je apie tai ne­bu­vau gir­dė­jęs, to­dėl man tai bu­vo la­bai nau­ja.

Kai po­pie­žius Pran­ciš­kus 2018 m. ma­ne pa­sky­rė vys­ku­pu pa­gal­bi­nin­ku Kau­ne, tai ga­vau ti­tu­li­nę Ma­te­ria­nos vys­ku­pi­ją Tu­ni­se (Af­ri­ka), nes kiek­vie­nas vys­ku­pas pri­va­lo tu­rė­ti sa­vo vys­ku­pi­ją. Jei vys­ku­pi­jo­je yra vys­ku­pų pa­gal­bi­nin­kų, jie tam­pa ti­tu­li­niais vys­ku­pais, t. y. jie tam­pa se­niai su­ny­ku­sių vys­ku­pi­jų „ga­ny­to­jais“. Dau­giau­sia to­kių vys­ku­pi­jų yra šiau­ri­nė­je Af­ri­ko­je, ta­čiau pa­si­tai­ko ir Eu­ro­po­je. Kai bu­vau pa­skir­tas Tel­šių vys­ku­pu, Af­ri­ką man te­ko pa­lik­ti, nes ta­pau konk­re­čios vys­ku­pi­jos ga­ny­to­ju.
Pa­si­gi­li­nęs į is­to­ri­ją pa­ma­čiau, kad iki 1926 me­tų eg­zis­ta­vu­si Sei­nų vys­ku­pi­ja ne­se­niai ta­po ti­tu­li­ne vys­ku­pi­ja, o 1417 me­tais įkur­ta Me­di­nin­kų vys­ku­pi­ja li­ko pa­mirš­ta. To­dėl su­rin­kęs is­to­ri­nius do­ku­men­tus pri­sta­čiau juos Šven­ta­jam Sos­tui ir pa­pra­šiau tą klau­si­mą iš­spręs­ti, kad Že­mai­čių vys­ku­pys­tės is­to­ri­ja ne­bū­tų pa­mirš­ta. Džiau­giuo­si, kad ne­se­niai po­pie­žius Pran­ciš­kus įtrau­kė Me­di­nin­kų vys­ku­pi­ją į ti­tu­li­nių vys­ku­pi­jų są­ra­šą. Lau­kia­me, ka­da bus pa­skir­tas ti­tu­li­nis vys­ku­pas.

– Ne tik že­mai­čius, bet ir vi­są Lie­tu­vą pra­ti­na­te prie že­mai­čių kal­bos per di­džią­sias me­tų šven­tes svei­kin­da­mas ir lin­kė­da­mas že­mai­tiš­kai. Ko šiuo me­tu pa­lin­kė­tu­mė­te ar ko­kių troš­ki­mų tu­rė­tu­mė­te kaip že­mai­čių Ga­ny­to­jas?

– Ban­dau mąs­ty­ti taip, kaip po­pie­žius Mar­ty­nas V, ku­ris į mū­sų re­gio­ną žvel­gė kaip į lie­tu­vių tau­tą ir kaip į že­mai­čių tau­tą. Tad nie­ko nuo­sta­baus, kad lie­tu­viai gau­na že­mai­tiš­ką svei­ki­ni­mą ir nu­stem­ba, kad dar kaž­kas va­ka­ri­nė­je Lie­tu­vos da­ly­je mo­ka že­mai­tiš­kai „ke­ver­zo­ti“. No­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad priim­tu­me vie­ni ki­tus gerb­da­mi ta­pa­ty­bę, kad bu­vi­mą že­mai­čiu ar lie­tu­viu priim­tu­me kaip pra­tur­ti­ni­mą, o ne kaip grės­mę na­cio­na­li­niam sau­gu­mui ar vals­ty­bės vie­ny­bei.

Kal­bė­jo­si Ire­na DAU­BA­RIE­NĖ