Tapyba 69 metų Kęstučiui Rapalavičiui, kuris dėl jį užklupusios ligos ilgiems metams buvo atsitvėręs nuo išorinio pasaulio, – tarsi gelbėjimo ratas, neleidęs paskęsti giliame depresijos vandenyne, meditacija, padedanti nuraminti sielą bemiegėmis naktimis. „Prisirišau mane aplankiusią mūzą ir piešiau, piešiau, piešiau… du mėnesius be sustojimo“, – plungiškis prisiminė dienas, kai patartas žmonos Genovaitės paėmė į rankas pieštuką ir pradėjo kalbėti vaizdais. Jausmai, išlieti ant popieriaus, virto paveikslais. Dabar Rapalavičių buto sienos nukabinėtos tapybos darbais. Ir daugiabučio koridorius – lyg galerija. „Kaimynams patiko idėja papuošti laiptinę paveikslais, o kad „paroda“ jiems neatsibostų, kas pusę metų ekspoziciją pakeičiame“, – pasakojo menininko sutuoktinė.
Rita Stančiukienė
„Iš savęs“ – taip vadinasi kovo–balandžio mėnesiais Plungės kultūros centro parodų salėje eksponuojama K. Rapalavičiaus kūrybos darbų paroda. Pats autorius atidaryme nedalyvavo, nes menininkui daug lengviau kalbėti spalvomis nei žodžiais. Ir jo paveikslai pasakoja apie jaukias M. Oginskio parko alėjas ir tiltelius, pievose žydinčias gėles, Žemaitijos peizažų grožį.
Susitikome su menininku, kad daugiau sužinotume apie jį, paklaustume, kur ieško įkvėpimo kūrybai. Bendraujant su vyru sunku įsivaizduoti, kaip judesių nekoordinuojančioms rankoms paklūsta teptukas ar kreidelės, kiek jėgų ir pastangų reikia atiduoti, kad gimtų dar vienas paveikslas. Plungiškio darbuose vyrauja gamtos vaizdai, bet nesvetimos ir abstrakcijos. „Netyčiukai, – taip tokius kūrinius vadina pats autorius. – Būna, rankos automatiškai juda, teptukas brėžia linijas, o mano galvoje – tuščia. Dirbi, kol akys visame tame pradeda kažką įžvelgti, ir tik tada ateina mintis.“
Vieniems paveikslams nutapyti užtenka kelių dienų, kitiems – kelių savaičių. Kai kurie darbai lieka nebaigti, nes juos įkvėpusi mintis ima ir užgęsta. „Taip atsitinka, kai mūza mane apleidžia“, – sako menininkas.
Kaip jau minėjome, Kęstučiui sunku mintis reikšti žodžiais, tad apie jo kūrybą ir gyvenimą pasakojo Genovaitė – ištikimiausioji ir svarbiausioji K. Rapalavičiaus mūza. Ji ėjo šalia, kai vyras gyveno gražiausią savo gyvenimo laikotarpį – baigęs Plungės statybos technikumą darė profesinę karjerą RSO įmonėje. Jam puikiai sekėsi darbų vykdytojo darbas ir sportas – buvo tapęs Lietuvos bėgimo varžybų čempionu, mėgo dviračių sportą, slidinėjimą. Nepasitraukė moteris ir tada, kai jauną, vos 33 metų sulaukusį sutuoktinį užklupo Parkinsono liga. Kelios sudėtingos galvos operacijos, ilgi gydymo metai ir dalies susikurto gyvenimo tarsi nebūta… Bet Genovaitė niekur nedingo. Buvo kartu ir džiaugsme, ir varge, ir ligoje. Šiemet jųdviejų santuoka įžengė į 46-uosius bendro gyvenimo metus.
„Kažkada buvau gražus ir turtingas, o dabar tik vargšas dailininkas“, – ironizavo K. Rapalavičius, neslėpdamas, kad sunkiai susitaikė su naujuoju gyvenimu: atsiskyrė nuo kitų žmonių, užsidarė savame kiaute ir keletą metų visiškai neiškėlė kojos iš namų.
Nelengva matyti, kaip kenčia ir keičiasi artimas žmogus. Genovaitė stiprybės ieškojo praeityje. „Stovėdavo jis ištisas dienas prie lango ir žiūrėdavo. Tokia situacija slėgė. Kai pasidarydavo labai sunku, paverkdavau, prisimindavau, kaip gražiai mudu auginome dukrelę Evą, kaip gražiai sutarėme, koks geras jis man buvo, kol neužklupo liga. Tie prisiminimai stiprindavo ir suteikdavo jėgų būti šalia. Kartą žiūrėdama į niekaip ramybės nerandantį vyrą, pasiūliau: pabandyk piešti. Žinojau, kad tarnaudamas armijoje piešdavo, tatuiruotes draugams darydavo“, – pasakojo moteris.
Ir jis pabandė. Taip 2016 metais K. Rapalavičius atrado spalvų pasaulį. Pasaulį, praturtinusį jo kasdienybę, leidusi per paveikslus atsiverti žmonėms, grįžti į visuomenę. Pasiilgęs grožio nėrė į kūrybą visa savastimi. Kaip pats pasakojo, kelis mėnesius dirbo be perstojo ir per gana trumpą laikotarpį pieštuku, kreidelėmis, dažais nutapė maždaug 100 darbų.
Tarsi lava iš ugnikalnio išsiveržę metų metais viduje laikyti jausmai pamažu nurimo.
Dailė – gana brangus pomėgis. Popierius, drobė, kreidelės, dažai, teptukai nepigiai kainuoja. Kęstutis dėkingas jaunesniajam broliui Gintarui, kuris aprūpino visomis tapybos priemonėmis, drąsino jį piešti. Pasitikėjimo savo kūryba menininkui suteikė ir tai, kad jo darbai gana greitai buvo pastebėti ir jis pakviestas juos eksponuoti parodoje.
2016 m. K. Rapalavičiaus kūriniai eksponuoti Plungės kultūros centre rankdarbių ir tapybos parodoje „Atvira širdis“, 2017 m. Žemaičių dailės muziejaus rengtoje parodoje „Laisvi menininkai – laisvam Plungės miestui“.
2018 m. vasario mėnesį ir 2020 m. vasarą su jo kūryba buvo galima susipažinti Plungės kultūros centre.
2021 m. K. Rapalavičiaus personalinė darbų paroda „Atrastas spalvų pasaulis“ surengta Žemaitės memorialiniame muziejuje-Bukantės dvarelyje.
Nuo 2017-ųjų kasmet jo tapyba pristatoma tautodailininkų ataskaitinėse parodose.
Didelio palaikymo savamokslis menininkas sulaukia iš kaimynų, draugų, dukros Evos, anūkės Rugilės. Jis dėkingas vos ne kasdien tėvus aplankančiai dukrai, kuri nuperka jam dažų ir drobės, broliui Gintarui, kuris 2021 metais finansavo albumo „Kęstučio Rapalavičiaus dailės darbai“ išleidimą.
Ant savo paveikslų autorius palieka parašą – K. Rapas. Nemažą dalį darbų išdovanoja draugams, kaimynams, pažįstamiems. Džiaugiasi, jeigu kas nors paprašo nupiešti portretą ar kitą norimą paveikslą. Genovaitė skaičiuoja, kad per septynerius kūrybos metus Kęstutis nutapė per 200 darbų. Artimiausiuose jo planuose – Plungės bažnyčios, M. Oginskio rūmų, parke esančios bibliotekos paveikslų tapymas iš nuotraukų.