Plungiškė Anastasija Bojog – labai šilta ir atvira moteris, kurios galvoje sukasi įvairios idėjos. Pati nuoširdžiai prisipažįsta – jai patinka dalyvauti veikloje, kuri suteikia galimybę išmokti ko nors naujo, atrasti savyje slypinčius gebėjimus, kurių net neįtarei turint, apskritai – sužinoti, patirti tai, kas daro gyvenimą prasmingesnį, geresnį ir gražesnį. Todėl nieko keisto, kad Anastasija buvo ta, kuri atsiliepė į kvietimą vesti į Plungę atvykusiems karo pabėgėliams iš Ukrainos pažintines ekskursijas po mūsų miestą ir tokiu būdu parodyti, kad Plungė – draugiška ir atvira šiems žmonėms. „Net nesvarstydama sutikau to imtis. O kodėl ne? Man patinka iššūkiai“, – nusišypsojo Anastasija. Beje, karo Ukrainoje tema jai ir jos šeimai artima: turi giminaičių Ukrainoje, vieni jų atvykę ir į Plungę. Tenka išklausyti ir priešišką nuomonę, nes artimų žmonių yra ir Rusijoje. O kokia jos pačios nuomonė, kokią Plungę jos akimis pamatė ukrainiečiai? Apie tai ir dar daugiau – pokalbis su A. Bojog.
– Anastasija, Jus turbūt iš matymo plungiškiai pažįsta, bet ar galite vis dėlto prisistatyti tiems, kurie apie Anastasiją Bojog nėra girdėję?
– Esu kraštovaizdžio dizainerė, su vyru turime statybų ir apželdinimo įmonę „Darni vizija“. Vyras dirba statybų srityje, aš – apželdinimo. Jau daug metų gyvename Plungėje. Mūsų giminės šaknys čia. Tiesa, pati esu iš tremtinių šeimos, gimiau ir augau Usinsko mieste, Komijos Respublikoje, Rusijos tolimojoje šiaurėje, netoli poliarinio rato.
– Jūsų vardas ir pavardė leidžia manyti, kad turite ne tik lietuviško kraujo, tiesa?
– Galima sakyti, kad mūsų šeima simbolizuoja tautų draugystę ir meilę. Mano močiutė yra kilusi iš čia, iš Noriškių kaimo. Jos šeima buvo ištremta į Komijos Respubliką, močiutė užaugo ten. Ištekėjo už komio, susilaukė vaikų – dviejų dukrų. Viena ištekėjo už ukrainiečio, kita, mano mama, – už ruso. Toje šalyje vėliau gimiau ir aš. Gimtoji kalba man buvo rusų, nors senelis bandė mokyti komių, senelė – lietuvių. Į Plungę su šeima atvykau 1998 metais, tuomet mano tėvai jau buvo išsiskyrę. Tada vyko tremtinių grąžinimas. Mano močiutė su šeima (iki ketvirtos kartos) gavo teisę grįžti gyventi ir įsitvirtinti Lietuvoje. Kai atvykau gyventi į Plungę, man buvo dvylika metų, nekalbėjau lietuviškai. Teko išmokti ne tik lietuviškai, bet ir žemaitiškai. Dabar jau rusiškai kalbu su akcentu. Mano tėtis liko Rusijoje, su juo bendraujame telefonu, retai, buvo kartą atvykęs čia.
Mano vyro mama yra žemaitė, o tėtis… Jų šeima yra vengrai, kurie gyveno Ukrainos teritorijoje, Užkarpatėje. Ir ta mūsų Bojog pavardė iš tikro yra vengriška.
Sakoma, kad nei tėvų, nei gimtosios šalies pasirinkti negali, bet kur būti, kokiai bendruomenei priklausyti, manau, gali nuspręsti pats. Mūsų šeima truputį klajojo po pasaulį, kažkurį laiką gyvenome, dirbome Ispanijoje, bet sugrįžome į Plungę, nes supratome, kad čia, Plungėje, yra geriausia.
O dėl pavardės, tai man patinka būti… išskirtinei. Paauglystėje gal ir buvo metas, kai mergautinę Proninos pavardę norėjosi keisti į močiutės pavardę, nes tuomet pasitaikydavo užgauliojimų, draudimų draugauti su manimi, tačiau dabar viskas kitaip.
– Užsiminėte, jog artimai bendraujate su giminėmis Ukrainoje. Su tėčiu rusu, sakėte, nėra lengva kalbėti.
– Taip, karas Ukrainoje palietė mus asmeniškai, pas anytą yra atvykusi gyventi vyro pusseserės šeima, o ir pačioje Ukrainoje yra giminaičių, kurie išgyvena visus karo siaubus. O su tėčiu apie karą stengiamės nekalbėti, nes turime skirtingas nuomones, dėl to kyla konfliktų. Galiu pasakyti tik tiek, kad propaganda Rusijoje yra aukščiausio lygio. Turiu galimybę matyti ir išgirsti visą informaciją, kuri yra pateikiama Rusijos žmonėms. Patikėkit, jei gyvenčiau ten, turbūt kiltų klausimas, į kurią pusę stoti, nes ten labai gerai veikia ta propaganda… Mano ir tėčio požiūriai skiriasi, jis negirdi to, ką jam pasakoju apie karą Ukrainoje, apie tų žmonių istorijas… O giminės Ukrainoje gyvena nuolatinėje baimėje, vieni kariauja, kiti slapstosi nuo karo keliamų grėsmių.
Minėtoji pusseserė nutarė išvykti, nes tiesiog nebegalėjo ištverti nuolatinės baimės. Pasakojo, kad buvo nuspręsta jų vaikus leisti į mokyklą, tačiau kasdien vaikui reikėdavo įduoti sausą davinį, 2 litrus vandens, ant kaklo užkabinti pakabuką su asmenine informacija, tėvų duomenimis, vaiko kraujo grupe… Kaip galima susitaikyti su tuo, kad kiekvieną dieną išleidi vaiką ir atsisveikini su juo, lyg matytum paskutinį kartą… Todėl pusseserės šeima nusprendė išvykti iš Ukrainos kuriam laikui.
– Jums pačiai teko aktyviai prisidėti prie pagalbos karo pabėgėliams iš Ukrainos organizavimo…
– Teko inicijuoti paramos ukrainiečiams teikimo akciją, imtis visų organizacinių, logistikos klausimų. Iš pradžių nuvylė Savivaldybės gana pasyvus ir biurokratiškas požiūris į tos pagalbos teikimą. Ir dabar malonu prisiminti žmonių gerumą, kurį jie parodė atsiliepdami į mūsų kvietimą parūpinti ukrainiečiams reikalingų daiktų – į Kauną teko nuvairuoti pilną paramos prikrautą autobusiuką. Žmonių gebėjimas susitelkti nuteikia maloniai. Plungiškiai tikrai yra šaunūs.
– Kaip gimė ekskursijų po Plungę ukrainiečiams idėja? Juk būtent Jūs tapote jų gide po mūsų miestą. Ir šį darbą dirbote savanorystės pagrindais.
– Iš tikro viskas prasidėjo nuo Plungės verslių moterų susitikimo, kur dalyvavo Plungės turizmo informacijos centro direktorė, Savivaldybės atstovai, ukrainiečių bendruomenės Plungėje nariai. Tuo metu tiesiog rinkome duomenis apie karo pabėgėlius mūsų mieste, klausėme, kas jiems aktualu. Ekskursija po Plungę kaip tik buvo vienas jų pageidavimų. Organizuoti ją ir tapti gide ukrainiečiams pasiūlė būtent man. Turizmo informacijos centro direktorė sakė, kad gerai kalbu rusiškai, užtikrino, kad suteiks visą reikalingą medžiagą pasiruošti ekskursijai ir pan. Net negalvojusi sutikau. Iš tikro tai ir man pačiai išėjo į naudą, nes iš to vėliau gimė kiti dalykai.
Turėjome dvi ekskursijas: pavasarį ir vasarą. Ukrainiečiai labai aktyviai dalyvavo.
Beje, po to susitikimo sukūriau mūsų ukrainiečiams pokalbių grupę „Viber“ programėlėje. Labai džiugu, kad ja ir šiandien jie labai aktyviai naudojasi, dalijasi tarpusavyje aktualia informacija, į ją įdedu išverstą į rusų kalbą ir iš Savivaldybės jiems skirtą informaciją.
– Kokios ukrainiečių reakcijos, koks jiems pasirodė mūsų miestas?
– Smagu buvo matyti ukrainiečių susidomėjimą, sulaukiau daug klausimų ir pastebėjimų, kad Plungė jiems primena kai kuriuos miestus Ukrainoje, nes mato panašių objektų: rūmus, Perkūno ąžuolą… Kartu ieškojome ir skirtumų, pavyzdžiui, vasara, pavasaris, ypač gyvenantiems piečiau, prasideda anksčiau nei pas mus. Sakė, kad Plungė yra labai gražus miestas. Įdomu jiems buvo klausytis ir mūsų istorijos, pasakojimų apie sugriautus ir atstatytus paminklus, apie laikotarpį būnant Sovietų Sąjungoje ir pan. Mūsų pavyzdys buvo tarsi įkvėpimas jiems, nes ukrainiečiai kartojo, kad ir jie būtinai atstatys viską, kas buvo sugriauta karo… Pirmoji ekskursija buvo ypač jautri.
Ekskursijų metu ukrainiečiai pasakė labai daug gerų žodžių plungiškiams, dėkojo mums už pagalbą ir rūpinimąsi jais. Žodžio „ačiū“ per tokį trumpą laiką nesu tiek daug girdėjusi iš tikro.
Vesdama ekskursijas labai stengiausi nekalbėti apie karą, labiau norėjosi skleisti pozityvius dalykus. „Pakūrenti“ jiems viltį, kad viskas bus gerai, kad laisvė bus išsaugota, kad nugriauti paminklai bus atstatyti – neapykanta iš šalies agresorės pusės baigsis.
– Tai ar mūsų miestas tikrai draugiškas ir atviras ukrainiečių bendruomenei?
– Tarp visų tautybių yra visokių žmonių, ir tarp lietuvių netrūksta tokių, kurie pyksta dėl ukrainiečiams skiriamo dėmesio ir pagalbos. Tačiau juk karo pabėgėlių ir mūsų situacija yra iš esmės kitokia, nereikėtų lyginti skirtingų dalykų. Tačiau, apskritai paėmus, manau, kad plungiškiai yra geri žmonės, mūsų bendruomenė yra šauni, mokame susitelkti, neatsukame nugaros, kai reikia padėti kitam, aktyviai jungiamės į paramos akcijas ir kt. Tikrai esame draugiški ir atviri.
– Ar yra minčių vėl organizuoti ekskursijas?
– Mielu noru, jei tik bus poreikis, jei bus atvykstančių naujų žmonių. Dabar jau matome, kad dalis mūsų ukrainiečių grįžo namo.
Tiesą pasakius, tos ekskursijos ir man pačiai dovanojo anksčiau neturėtos patirties, pati sau atradau kažką naujo. Iš tikro mes patys dar daug ko nepastebime savo mieste, eidami galbūt peržengiame per objektą, kuris Plungei turi kažkokią reikšmę, tačiau neatkreipiame į jį dėmesio. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Štai turiu mintį į tą pačią ekskursiją po Plungę pakviesti knygų klubo „Purpurinė gija“, kuriam pati priklausau, narius, tik jau ją vesiu ne rusiškai, o žemaitiškai.
Be to, ši mano savanorystė jau truputį išaugo. Teko vesti vieną ekskursiją latviams. Užsiregistravau ir į gidų kursus, tad kitais metais jau būsiu oficiali gidė! Taigi savanorystė mus augina ir net padeda atrasti savo talentus.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Daiva GERIKIENĖ
Loading ...
