„Dievui. Tėvynei. Artimui“ – tokiu šūkiu besivadovaujančios Žemaitijos skautų organizacijos padalinys – Vydūno draugovė – prieš trejus metus pradėjo veikti Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.). Jos vadovė mokytoja draugininkė Ilona Jasaitienė sako, kad skautų organizacija miestelyje atsirado gana neįprastomis aplinkybėmis. „Tiesiog per pamoką su aštuntokais perskaitėme vadovėlyje išspausdintą tekstą apie skautus. Vaikai susidomėjo, ėmė klausinėti, o netrukus pareiškė, kad ir patys labai norėtų tokioje veikloje dalyvauti“, – pasakojo mokytoja Ilona.
Lina LIŪNIENĖ
„Plungė“
Prieš trejus metus, kai Žemaičių Kalvarijos mokyklos aštuntokai išreiškė norą tapti skautais, mokytoja I. Jasaitienė labai palaikė jų iniciatyvą. „Papasakojau jiems viską, ką žinojau apie skautus, ir pasiūliau kreiptis į tikybos mokytoją, kad ši parekomenduotų kokį rimtą skautą, kuris imtųsi vadovauti šia veikla susidomėjusiems jauniesiems kalvariškiams. Tikybos mokytoja toli nesidairė – pasiūlė kreiptis į skautų organizacijos narę biologijos mokytoją Virginiją Katkuvienę, kuri į mūsų mokyklą atvažiuodavo iš Sedos gimnazijos“, – kalbėjo I. Jasaitienė. Mokytoja Virginija, sužinojusi, kad moksleiviai nori tapti skautais, ėmė raginti kolegę Iloną, kad ji pati įsilietų į organizacijos veiklą ir dirbtų su jaunimu. „Taigi apsukęs ratą sumanymas vėl grįžo pas mane. Nutariau pabandyti ir, turiu pripažinti, mane tai įsuko. Iki šiol esu dėkinga Virginijai, kad sudomino mane skautyste, kad paragino, padrąsino“, – sakė pedagogė.
2012 metų pavasarį į skautų veiklą įsiliejo aštuoni jaunieji kalvariškiai. Visi labai aktyvūs, veiklūs, smalsūs. Žemaičių Kalvarijos skautai iš pradžių gyvavo kaip Sedos draugovės „Medeina“ skiltis. „Iš pradžių aš viena važiavau į mokymus, ėjau į žygius, išvykau į pirmąją bendrą Žemaitijos skautų organizacijos stovyklą „Pabusk“. Dairiausi ir analizavau, ar vaikams tokia veikla bus įveikiama, įdomi. Man pačiai viskas labai patiko, tad ėmiau raginti ir vaikus. Drąsiausias buvo Jonas, kuris pirmasis išvyko į savaitės trukmės vasaros stovyklą prie Renavo“, – prisiminimais dalijosi I. Jasaitienė.
Po vasaros jaunieji kalvariškiai ir jų vadovė dar aktyviau susidomėjo skautyste. Žemaičių Kalvarijos skiltis, nors „prilipusi“ prie „Medeinos“, buvo labai veikli ir smarki, organizacija ją pastebėjo ir puikiai vertino sakydama, kad kalvariškiai į veiklą įsiveržė lyg ryškios kometos. 2013 metų pavasarį tradicinėje „Pabusk“ stovykloje dalyvavo jau visas būrys Žemaičių Kalvarijos skautų. Tada vadovė Ilona davė skauto įžodį ir buvo rišama – gavo pirmąjį savo kaklaraištį. „Visus naujokus išvedė iš stovyklos ir per labai gražų ritualą, apie kurį niekam negalime pasakoti, mus „įšventino“ į skautus. Vaikai žinojo, kad esu rišama, tad grįžtančią po ritualo labai gražiai pasitiko. Jaunimas kaklaraiščius gavo dar po metų – 2014-aisiais“, – prisiminė Ilona. Beje, tais pačiais metais Žemaičių Kalvarijos skautai įgijo teisę į atskirą draugovę, kuriai suteiktas Vydūno vardas.
Kaip pasakojo mokytoja, Žemaitijos skautų organizacija į savo gretas nepriima pirmo pasitaikiusio. Reikia gana ilgą laiką užsiimti skautų veikla, įgyti patirties, įrodyti, kad esi vertas, patikimas, pasirengęs būti skautu. Pasak I. Jasaitienės, ši veikla jaunuolius atsijoja lyg rėtis. Daugeliui žygiai, stovyklos asocijuojasi su romantika, nuotykiais, linksmybėmis, bet iš tikrųjų viskas – kur kas rimčiau ir sudėtingiau. Skautų draugininkės teigimu, kiekvienas mes turime savo komforto zoną. Vieni lengvai ją peržengia, kiti už jos nebemoka gyventi. „Žygyje ar stovykloje nėra patogios lovos, dušo, tenka pavargti, suprakaituoti, sušalti, gali skaudėti kojas, sugelti uodai… Tai nepatogumai, kuriuos tikrai ne kiekvienas gali įveikti. Todėl nemažai jaunuolių, kuriuos skautystė suvilioja romantika, jau po pirmojo žygio pripažįsta, jog jiems tai pernelyg sunku“, – tvirtino mokytoja. Anot Ilonos, skautų įkūrėjas Robertas Badenas Powellas yra pasakęs, kad skautystė – visiems, bet kartu ir ne kiekvienam.
Žemaičių Kalvarijos draugovėje šiuo metu – penkiolika skautų. Dalis jų – labai aktyvūs, patikimi, atsakingi. „Jonas, Laima, Rosita, Agnė… – vardijo I. Jasaitienė. – Tai tokie jaunuoliai, su kuriais ir per ugnį, ir per vandenį galima eiti. Tokie, kurie ir stovyklą įrengs, ir malkų parūpins, ir meninę programą paruoš. Man gaila, kad dauguma aktyvistų jau dvyliktokai ir kitąmet išvyks iš Žemaičių Kalvarijos, bet labai tikiuosi, kad ir mažesnieji taps tokiais pat iniciatyviais, degančiomis akimis skautais.“
Skautystė nėra vien tik lakstymas po laukus ir miškus. Vaikai ir jaunuoliai yra mokomi pagal specialią skautų ugdymo programą. Organizacijos nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių, įstatų, įsakymų, disciplinos, turi atlikti tam tikrus darbus, užduotis. „Vienas iš mūsų tikslų – ugdyti vaikus patriotais. Gal ne tokiais, kurie mojuoja vėliavomis ar prie kiekvieno kampo traukia himną. Gal kiek kitokiais, nes patriotizmas, mūsų nuomone, prasideda nuo to, kai padedi tam, kuriam reikalinga pagalba, kai gatvėje pakeli numestą šiukšlę, kai gamtoje ne laužai, o tvarkai ir puoselėji“, – įsitikinusi draugininkė.
Loading ...
