Laimutė ir Jonas Mickevičiai į Telšius atvyko 1974 metais iš Šakių rajono. Jonas gavo paskyrimą dirbti Žemaitijos sostinėje, kartu su juo čia atvyko ir žmona. Į pensiją išėję telšiškiai savo dienas leidžia turiningai: vaistažolės, augalai, daržovės, prieskoniai, kiemo priežiūra, kūryba, knygos.
Meilė gimtajam kraštui
Ypatingus, šiltus jausmus Jonas puoselėja savo gimtajam kaimui: „Sėdėdamas savo sode dažnai paskęstu mintyse. Nuskrendu į savo tėviškę, kurioje gimiau ir užaugau, praleidau savo gražiausius jaunystės bei vaikystės metus. Nors jie buvo sunkūs ir vargingi, buvau laimingas ir džiaugiausi savo gyvenimu.“
J. Mickevičiaus šeimoje augo šeši broliai ir trys seserys. Vienas kitą prižiūrėjo, daug dirbo. Kai užaugo ir tapo savarankiški, teko palikti tėvus ir gimtąjį kraštą. „Šiandien tėviškės jau nebėra – pastatus nugriovė sovietiniais laikais dėl melioracijos darbų. Išrovė sode augusius vaismedžius, krūmus, užvertė didelį tvenkinį, šulinį. Liko tik keletas stambių ąžuolų bei uosių, dabar man primenančių gimtąją vietovę“, – prisiminė telšiškis.
Išėjęs į pensiją J. Mickevičius sako dažnai mąstantis apie savo likusį gyvenimą. „Turėdamas daug laiko svajonėms, pradėjau galvoti, ar man nereikėtų rašyti prisiminimų. Taip ir padariau, taip gimė ir mano eilėraščiai, gal kas gyvenime juos ir perskaitys“, – sakė pašnekovas.
J. Mickevičius savo kūryba dalijasi su visais, dalyvauja įvairiuose spaudoje skelbiamuose konkursuose, publikuoja savo kūrybą internete, čia, pasak kūrėjo, vyksta įvairios diskusijos. Sulaukia telšiškis ir kritikos.
Kuria tik sau
L. Mickevičienė, priešingai nei vyras, savo kūrybos niekur nepublikuoja – rašo tik sau. „Ilgai dirbu prie savo eilėraščių, noriu, kad juose būtų gili mintis. Būna ir taip, kad eiles po kurio laiko perrašau – kai jos man nebepatinka, pataisau“, – kritiškai į savo eiles žiūri moteris. Kritikuoja Laimutė ne tik savo, bet ir vyro kūrybą – Jono eilės jai esančios per sunkios.
Vaistažolės
500 rūšių augalų: iš jų daugiau nei 30 – vaistažolės, likusieji – įvairios gėlės, krūmai, vaismedžiai ir kt. „Aš visą gyvenimą gyvenau tarp augalų – kaime, mano mama rinko vaistažoles. Šiandien jomis domiuosi ir aš – skaitau įvairią literatūrą, dalyvauju susitikimuose su žymiomis žolininkėmis“, – pasakojo Laimutė.
Kol mes vaišinomės svetingos šeimininkės išvirta čiobrelių ir liepžiedžių arbata, pagardinta pienių medumi, moteris pasakojo apie vaistažolių teigiamas savybes, kaip jos gali atstoti vaistus. Laimutės virtuvėje daugiau nei 100 stiklainių su įvairiomis žolelėmis.
Visus augalų pavadinimus bei jų gydomąsias savybes šeimininkai žino be knygų. Pats mylimiausias Laimutės augalas – karlina, parsivežta iš Alpių. Augina telšiškiai ir šiuo metu Lietuvoje tik pradedantį populiarėti meškinį česnaką. Pasak šeimininkės, jis vartojamas organizmui valyti: „Šį augalą parsivežiau iš Bavarijos. Kalbama, kad jis gydo nuo vėžio. Pavasarį naudojami jo žali lapai.“
Prie prūdo
Prie prūdo parke sprogsta ievos,
Šalpusniai skleidžia žiedlapius gelsvus.
Žolytė stiebias, auga, lyg pašėlus,
Net kelia samanų žalsvus kupstus.
Greit sužaliuos čionai klevas ir liepa,
Ir bukas nusimes senus lapus.
Per žiemą saugojęs ir puoselėjęs,
Lyg vėduokles išleis naujus ūglius.
Akacija jau vėl į dangų remias
Ažūrine laja, žiedų kvapu.
Atrodo siela ir širdis jau lekia,
Kad šito grožio yra su kaupu.
Ir ąžuolas ir beržas sužaliavę
Jos kvapą geria lapų gležnumu.
Nuo šito didžio grožio čia apsalę
Visi patenkinti viens kito buvimu.
<…>
Suspindo auksu šaltalankio uogos.
Ir klevas auksina savus lapus.
Šermukšnis kekėm raudonuoja, juokias,
Kad nugyveno dar vienus metus.
Užmiega žemė rūbą nusimetus.
Šakas plikas išskleidę, nebyli,
Gražuoliai mano krūmai, medžiai,
Kad vėl pabustų. Žino – laukiami.
Ir nejunti, kaip greit prabėgo metai.
Jau greitai parkas vėl skaičiuos kitus,
O aš užpūtusi dar vieną žvakę,
Net negalvosiu, kiek jų man dar bus.
2005 m. gruodis
Laimutė MICKEVIČIENĖ
Telšiai
Nuostabus tu esi Telšių mieste,
Išsidėstęs ant septynių kalvų plačių,
Tarp kurių banguoja Masčio ežeras didžiulis,
Kuriame supas žvejų laivelis ant bangų.
Ant ežero kranto dunkso Zakso kalnas,
Kuriame prisodinta medelių jaunų,
Daugelio medelių kamienai nulaužti,
Tai darbas neklaužadų, miesto bernų.
Mieste, tave puošia kreivos, siauros gatvės,
Prie kurių stovi daug senovinių namų,
Kai kurios gatvės veda į kalnus,
Ir jomis žiemą pravažiuoti sunku.
Šiandiena miestas plečias ir didėja,
Aplink prisistatė daug naujų namų,
Kurių fasadus puošia ryškios spalvos,
Juose žmonėms gyventi gera ir ramu.
Mieste atgimsta gyvenimo džiaugsmas,
Gatvėse skardena jaunimo balsai,
Praeivio širdį garsai nuramina,
Kurie sklinda iš laikrodžio bokšto, aukštai.
Kas myli savo gimtąjį miestą,
Tam kiekvienas miesto skverelis jaukus,
Bet šiandiena mieste skverelių mažėja,
Ir neaišku, kiek jų išliks ir ateityje bus?
Šiandiena miesto žmonės tiki ateitimi,
Kad jame gyventi bus gera ir ramu,
Nereikės bijoti vaikščiojant naktimis,
Kad išlys girtuoklis iš skvero sutemų.
2007 m. spalis
Jonas MICKEVIČIUS