Vytauto Mačernio keliais

Mes, Vincento Borisevičiaus gimnazijos abiturientai, kartu su lietuvių kalbos mokytojomis G. Jankauskaite, G. Gustiene, G. Narmontiene spalio 16 dieną keliavome garsaus žemaičių poeto Vytauto Mačernio gyvenimo keliais.
Pirma edukacinės ekskursijos stotelė – Seda. Ten mus pasitiko buvusi mokyklos direktorė Genoveita. Pirmiausia ji pristatė baroko stiliaus bažnyčią, kuri yra gražiausia Žemaitijos bažnyčia ne išore, bet vidumi. Iš tiesų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo architektūra, detalių gausa išsiskiria iš kitų šio regiono sakralinės paskirties medinės architektūros pavyzdžių. Čia pamatėme nemažai originalių architektūros bruožų. Aplankėme ir kitą ne mažiau svarbų objektą – mokyklą, kurioje mokėsi būsimasis poetas V. Mačernis.
Kita mūsų išvykos stotelė – Žemaičių Kalvarija, kitados vadinta Varduva. Šiame miestelyje gyveno Konstantinas Bružas kartu su žmona Julijona, kuri iki šiol gyva. Esame labai laimingi, kad bendravome su šia senole, iš jos pasakojimo pajutome V. Mačernio dvasią. Sužinojome, kad sovietiniais metais Lietuvoje buvo uždrausta V. Mačernio kūryba, bet ja vis tiek domėjosi Konstantinas. Jis tyrinėjo V. Mačernio gyvenimą, jį aprašė ir ne kartą juokaudamas sakė: „I mėrsu i ton Vītauta bežiūriedams!“ Stengėsi pastatyti paminklą, bet, deja, šio žemaičių istoriko planai nebuvo įvykdyti. Šiuo metu planuojama išleisti tris K. Bružo surinktos medžiagos knygas, kurios bus naudingos tiek studentams, tiek istorikams ar literatūros tyrinėtojams. K. Bružas, padedamas kitų žemaičių, įamžino V. Mačernio „Vizijas“. Jis skirtingose Šarnelės kaimo vietose pastatė po akmenį su iškaltomis kūrinio eilutėmis. Kiekviena vieta, kurioje padėtas akmuo, turi savo istoriją, kiekviena jų svarbi, susieta su poeto gyvenimu.
Keliaudami aplankėme keletą kalnelių, įkopę skaitėme vieną ar kitą viziją, taip išreikšdami pagarbą kūrėjui. Be to, iš gidės sužinojome, kad Mačernis vaikystėje buvo senolės mylimas vaikas, vėliau giliai mąstantis, protingas jaunuolis, kūrybinga asmenybė. Poetas mokėsi ir mūsų mieste – Telšių Žemaitės gimnazijoje, bet įkvėpimas rašyti jam ateidavo tik svečiuojantis savo gimtinėje Šarnelėje, „katruos kalnā kap dounas kepalā“, kaip juokavo gidė Genoveita. Ir mes, įkopę į kalnelį, apaugusį medžiais, kiekvienas turėjome galimybę pamatyti kūrėjo gimtąsias vietas, sodybą, pasigrožėti suartais kalneliais, nusitęsusiais rudenėjančiais miškais. Prie kapo ne tik uždegėme žvakelę, pasimeldėme, bet ir deklamavome sonetus – prasmingiausias tragiško likimo poeto mintis.
Vincento Borisevičiaus gimnazijos IVa klasės mokinė Ugnė ŽILEVIČIŪTĖ