Medžiotojas ir gyvoji gamta

Ankstyvą šeštadienio rytmetį miškuose vėl suskambo medžiotojų balsai ir šūviai, kai kuriems gyvūnams lėmę gyvybę. Prasidėjo tradicinė variminė medžioklė, mūsų rajone dar leidžianti naudotis medžioklinių šunų bei varovų pagalba. Mat tuose rajonuose, kur registruoti kiaulių maro židiniai, tokia medžioklė uždrausta.
Atimti gyvybę niekuo nekaltam gyvūnui su šautuvu – skaudžiai rėžia kiekvieno ausį. Tačiau turime priprasti prie šios sąvokos. Juk baisu, kada stirnelę gainiojusių vilkų būrys pagauna, sudrasko, sukelia jai begalinę baimę ir skausmą. O po medžiotojo taiklaus šūvio gyvūnas tos baimės ir skausmo išvengia, – mirtis ištinka netikėtai ir akimirksniu. Šiuo atveju medžiotojas, perėmęs dalį plėšrūno funkcijų, atlieka gyvūnijos kokybės ir kiekybės reguliavimo darbą. Jis, kaip ir sodininkas, kasmet „nusiraško“ dalį gamtos dovanų.
Vykusios „Džiugo“ medžiotojų būrelio medžioklės metu šauti buvo galima visus keturkojus žvėrelius, taip pat ir vilkus, išskyrus stirnų patinėlius, kurių selekcinė medžioklė baigėsi spalio 15 d. Šios pirmosios medžioklės, kuriai vadovavo būrelio pirmininkas Gediminas Simonavičius, tikslas nebuvo nudobti kuo daugiau gyvūnų. Tikslas buvo susipažinti su medžioklės įstatymų naujovėmis, patikrinti, kaip paruošti ir valdomi ginklai. Tikslas pasiektas: be kelių miškelių turtingumo patikrinimo, aptarti gyvūnų globos būsimos žiemos sąlygomis, kiti gamtosauginių reikalavimų įgyvendinimo darbai.
Nei plauko, nei tauko visiems rajono medžiotojams.
Medžiotojas J. R. MITKUS