Nepatirto pasaulio pažinimo džiaugsmas

Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto (vadovė Margarita Černiauskienė) studentai senjorai ir vasarą turiningai tęsė savo veiklą. Po daugybės kelionių Lietuvoje, išvykų į aplinkines šalis atėjo poreikis suorganizuoti kelionę į geizerių, vulkanų, amžinųjų ledynų, kraterių, elfų salą – tolimąją Islandiją. Atsirado grupelė entuziastų, vadovės dukra Modesta ieškojo pigesnių lėktuvo bilietų ir sudarė kelionės maršrutą bei derino norus ar galimybes su Islandijoje gyvenančia gide Aurelija. Mums, turistams, beliko tik ieškoti kuprinių…
Sunku apsakyti tą jausmą, kai palieki žalią bei karščiu alsuojančią Lietuvą ir po keturių valandų skrydžio – vos išžengi iš oro uosto – jau regi vien tamsius it asfaltas lavos laukus, snieguotas ledynų kalnų viršūnes, jauti sieros kvapą ir išgyveni dar nepatirto pasaulio pažinimo džiaugsmą.
Įsikūrusi Atlanto vandenyno saloje šalia poliarinio rato, Islandija yra rečiausiai apgyvendinta Europos valstybė – net 62,2 proc. šalies ploto užima lavos laukai, kalnų dykumos, ledynai. Tad valstybėje gyvena tik 300 tūkst. gyventojų, iš jų du trečdaliai – sostinėje Reikjavike.
Savaitė mums prabėgo akimirksniu, nes kiekviena diena buvo labai prasminga ir turininga. Nuvažiavome per 2 000 kilometrų, kasdien pėsčiomis dar įveikdavome po 18–20 km (turėjome žingsniamatį), ir kiekviena diena – tai vis netikėti įspūdžiai: Kerido krateris gąsdino savo kunkuliuojančių žemės gelmių galybe, geizerių gausa su iš žemės besiveržiančiais karščio ir garų pliūpsniais stebino net kasdien tai matant. Vaikščiodami po Mėnulio slėnį, stebėjomės raudonomis uolomis ir įmantriausių formų karštyje susiformavusiomis „kepto smėlio“ liekanomis. Neapsakoma ir krioklių galybė.
Braidėme po Juodąjį paplūdimį, kojos klimpo į juodą smėlį, į akis žėrė juodas dulkes, bet vis tiek pamatėme vandenyne vadinamąsias Pirštų uolas. Kai po sudėtingos kelionės vingiuotais ir klampiais kalnų keliais pasiekėme 1907 metais išsiveržusio Ketlos ugnikalnio lavos platumas, susimąstėme: kiek daug dar mes nesame matę, kiek nežinome…
Sunkiai nupasakojamas Pingvelyras – tai perskilusi žemė ir didžiulės sudėtingiausių konfigūracijų uolos; netikėti Grindviko geoterminiai laukai, kur žemė dalijasi savo karščiu su žmonėmis; Žydroji lagūna, viliojanti savo žydrai rožiniais natūraliais geoterminiais baseinais ir laikoma viena iš 25 pasaulio stebuklų; o kur savotiški turistų pamėgti nacionaliniai parkai, dar – pilkomis šimtametėmis samanomis apžėlę akmenynai, kitur dvispalvė – ryškiai mėlyna ir šviesiai ruda – upė, tolyje virstanti raibuliuojančiu srautu; aplankytos trolių buveinės kalnų tarpekliuose – įspūdis begalinis… kol neatsiduri spalvingų ledynų apsuptyje. Vatnajojokulis – tai neįtikėtino grožio snieguotos kalnų viršūnės, o papėdėje – vandenyje besimaudančios ledų sangrūdos. Jos plaukia vandenyno link, pamažu tirpsta, ilgokai laikosi it krištolo dirbiniai, kol tampa vandens galybe.
Visi labai svajojome pasimaudyti karštose upių versmėse – ir tai išsipildė. Deja, teko kaip reikiant pavargti. Kai gidė Aurelija atvežė iki kalnų papėdės ir parodė kryptį, geizeriukai kalnuose ir upelio vingiuose tarsi žadėjo: tuoj bus ta laiminga akimirka. Einame – toliau dar didesnis kalnas, dar vienas purslojantis upelis, dar keli tarpekliai, dar turistai toli priekyje… Ir taip įveikėme 5,3 km iki išsvajotų versmių. Bet buvo verta. Įsivaizduokite: temsta, lyja lietus, pučia stiprokas vėjas, o mes iki kaklo panirę į karštą, minkštą mineralinį vandenį – valanda it minutė prabėgo.
Tiek aplankyti, tokių įspūdžių patirti tikrai nebūtų pavykę, jei ne telšiškių šeima, gyvenanti Islandijoje. Pedagogės Irenos dukra su vyru, sūnaus šeima, anūkai jau daug metų ten sėkmingai gyvena kaip ir dar tūkstantis kitų lietuvių. Anūkė Aurelija, baigusi mokslus, galvoja apie turizmo organizavimo verslą ir tam atsakingai rengiasi. Mūsų grupelė ir buvome tie „bandomieji triušiai“, kurių noras pamatyti daug buvo begalinis, o gidė nė kiek neišsigando. Jau pirmos dienos vakare sakėme, kad sunku bus nustebinti – tiek visko per dieną pamatėme. O stebino nuolat, per savaitę patyrėme tiek, kiek eilinė vietos agentūra rodytų dvi savaites. Džiaugėmės, kad Aurelijos šeima – it kumštis, visaip padėjo: mama Vilma, dirbanti Hiltono tinklo viešbutyje maisto gamybos vedėja, rytą vakarą laukė su skanėstais: išragavome daug islandų tradicinių patiekalų (tik ne pūdyto ryklio), ypač skaniai paruošta žuvis, aviena, pyragaičiai, o jos paruošti pietūs „iš bagažinės“ sotino išvykose. Patėvis Vytautas it patyręs vairuotojas nardė su grupe kalnų keliais ir daug pasakojo apie islandų gyvenimą, papročius. O paskutinė išvyka, kai pūtė apie 50-ties balų vėjas ir mašiną tiesiog stumdė galingas viesulas, buvo tikras išbandymas vairuotojui ir turistų nervams. Pati Aurelija buvo iš anksto po kelis kartus aplankiusi įdomiausias vietas, pririnko mums daug informacijos, o ir pasakojo apie šalį tikrai profesionaliai, nes jau septyneri metai čia praleisti.
Trečiojo amžiaus universitetas nuo spalio mėnesio vėl atvers duris senjorams, o Turizmo fakultete apie šią kelionę dar kalbėsime, žiūrėsime nuotraukas, dalyviai pasakos savo įspūdžius.
O toliau – naujų kelionių planai, maršrutai, nepatirti įspūdžiai…
Trečiojo amžiaus universiteto studentė Valdonė PIKIOTIENĖ