Švietimo konferencijoje – mokyklos vizija mokinių akimis

Penktadienį vyko Telšių rajono ugdymo įstaigų bendruomenių „Švietimo kontekstas ir kryptys. 2015–2016 m. m.“. Renginyje aptartos artėjančių mokslų metų naujovės ir aktualijos, pristatyta mokyklos vizija mokinių akimis.
Konferencijoje dalyvavo Telšių rajono mokyklų direktoriai, direktorių pavaduotojai ugdymui, mokyklų tarybų ir profesinių sąjungų pirmininkai, savivaldos atstovai. Telšių r. savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėja Danutė Mažeikienė susirinkusiesiems pristatė ateinančiais mokslo metais laukiančias permainas, apžvelgė rajono švietimo situaciją.
Sveikinimo žodį tarė Telšių rajono savivaldybės mero pavaduotojas, laikinai einantis Telšių r. savivaldybės mero pareigas, Petras Kuizinas bei Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas.
Konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos mokinių parlamento Telšių regioninio skyriaus atstovės Telšių Žemaitės gimnazijos vienuoliktokė Indrė Pabijonavičiūtė bei Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos dvyliktokė Ugnė Dombrauskaitė. Merginos pristatė mokyklos misiją ir viziją mokinių akimis bei tuo pasidalijo ir su „Telšių ŽINIŲ“ skaitytojais.
„Tikriausiai ne vienam liberali mokykla asocijuojasi su mokinių išsvajota visiška savivale mokykloje, mokytojų žodžio ir nuomonės nepaisymu. Bet mes, moksleiviai, svajojame ne apie tai. Tai labiau anarchija, nei liberali mokykla. Mes norime mokyklos, kuri būtų paremta atsakomybės ir individualumo ugdymu, o mokinių ir mokytojų santykiai – kompromisų ieškojimu.
Straipsnį iliustruojanti karikatūra sukurta pagal vieną Einšteino frazių: „Kiekvienas yra genijus, bet jeigu žuvį vertinsime pagal jos nesugebėjimą įlipti į medį, ji visą gyvenimą nugyvens manydama, jog yra kvaila.“
Kiekvienas iš mūsų esame savaip mąstantis individas, ir būtent dėl šios priežasties ne visi sugebame įkopti į tą patį medį,
kaip ironizuoja paveikslėlis, bet kiekvienas, pritaikydamas savo žinias, galėtumėme savaip pasiekti jo viršūnę. Tačiau iki šiol egzaminavimas buvo itin statiškas ir nepakankamai lankstus mokiniams, turintiems savo nuomonę.
Tai galėtų iliustruoti lietuvių kalbos baigiamasis egzaminas, kuris savo tvarka įspaudžia kūrybingą jaunuolį į rėmus. Lietuvių kalbos egzamino metu moksleivis yra verčiamas rašyti ne savo nuomonę, bet suaugusiųjų skelbiamą požiūrį ir supratimą.
Gimnazijose, besiruošdamas egzaminams, mokinys iš lėto yra verčiamas robotu, kuris vadovaujasi ne savo, bet kitų nuomone ir požiūriu, nes tik to yra reikalaujama iš jo kaip moksleivio. Nes tik įlipdamas į anksčiau minėtą medį, jis gali tęsti savo kelionę kitoje mokymo įstaigoje, kitame medyje.
Puikiai tai iliustruojančiu pavyzdžiu tapo literatūros magistrė, 2014 metais savanoriškai dalyvavusi lietuvių kalbos egzamine ir surinkusi vos trisdešimt balų. Magistrė savo interviu minėjo, kad ,,rašydama egzaminą, be abejo, nesimokiau jokių citatų ir nekalbėjau tomis mokyklinėmis frazėmis, kuriomis kalbama“. Tai įrodo, kad reikšdamas savo nuomonę aukštų balų mokykloje ar juo labiau egzamine tikėtis neverta.
Tiek egzaminuose, tiek įprastuose mokykliniuose testuose mes sugretinami su paieškos sistema „google“: tikrinama ne logika, ne tai, kaip supratome temą, bet kaip ir kokių pavienių faktų išmokome arba kaip gebame pagal pateiktą šabloną spręsti analogiškus uždavinius. Džiaugiamės, kad į tai nuolat atkreipiamas dėmesys, mokykloje atsirado būdų patikrinti ir kitus mūsų gebėjimus – projektiniai darbai, pranešimų pristatymai, viešieji kalbėjimai. Didelis žingsnis padarytas ir tobulinant brandos egzaminus – nuo 2017 metų galėsime rinktis brandos darbą.
Tęsdami švietimo sistemos, kaip medžio, temą, galime prieiti prie dar vieno opaus klausimo: kur dingti jaunimui, kuris nesugebėjo pradėti lipti į medį ir dabar liko šalia jo? Dažnai pasitaiko tokia situacija: mokinys, kuris yra gabus, pavyzdžiui, dailei, piešia tikrai gerus piešinius, tačiau jam nesiseka matematika. Tuomet mokytojai, užuot pakreipę moksleivį teisinga linkme, spaudžia jį pasitempti matematikoje. Dėl šios priežasties jis ima didžiąją laiko dalį skirti šiam dalykui, užuot analizavęs paveikslus, lavinęs savo stilių ir piešęs dar puikesnius piešinius. Užuot tobulėjęs ir progresavęs stipriojoje savo pusėje.
Beje, sąmoningai pasirinktas menų ir matematikos pavyzdys dėl to, kad Lietuvoje matomas stiprus tiksliųjų mokslų sureikšminimas. Sakoma, tai perspektyvu. Tačiau juk iš tiesų neperspektyvių profesijų nebūna – yra tik ne savo kelią pasirinkę žmonės. Perspektyvų vaikymasis labai momentinis dalykas: juk dar neseniai sprogo statybos inžinerijos burbulas. Taigi, ar nebūtų logiškiau nevaržyti žuvies ir leisti jai pasistatyti didelį akvariumą, paukščiui susikalti inkilą ar pingvinui susipilti sniego kalną? Argi ne logiška leisti žmogui išnaudoti save maksimaliai srityje, kurioje jis gabus? Tada galėtų atsiskleisti visi jo sugebėjimai, jis turėtų vienodus šansus pasiekti gyvenimo viršūnę ir būti savo srities žinovu.
Tačiau suprantama, jog mokyklinį gyvenimą apima ne vien pamokos ir egzaminai. Mums itin svarbu būti išklausytiems. Konservatyvi mokykla remiasi aiškiomis mokinio elgesio ribomis, mes tarytum tampame įstatyti į mąstymo rėmus: čia dar galima, o čia – jau ne. Žinoma, paklusnią pilką masę lengviau valdyti, iš jos galima lipdyti bet ką, ji bebalsė. Bet juk didžiausi išradimai buvo sukurti žmonių, laužiusių minties taisykles. Mes galime džiaugtis, kad pokyčiai vyksta čia ir dabar – tą puikiai liudija štai mums suteikta galimybė išsakyti savo mintis. Aktyviai buriasi bei stiprėja mokyklų savivaldos. Tačiau kol kas matome, jog jos neretai nueina lengviausiu – renginių organizavimo – keliu. Šios problemos šaknys slypi komplikuotuose mokinių ir mokytojų santykiuose. Jie vis dar nėra nuoširdūs ir lygiaverčiai. Nors logiška, kad kompromisu pasiekiami aukščiausi rezultatai, mes neretai vis dar jaučiame nepasitikėjimą ir nedrįstame nuoširdžiai bei atvirai išsakyti savo idėjų mokytojams. Tačiau džiugu, jog mūsų rajone ir visoje Lietuvoje daugėja moksleivių lyderių. Manau, jog tam impulsą davė lyderystės projektai, mokymai, apjungiantys tiek mokinius, tiek mokytojus. Tai padeda ne tik mums išdrįsti pasakyti, bet ir mokytojams išmokti išgirsti. Taigi tikimės, jog ateity mokyklų savivaldos atliks savo funkciją: ne tik organizuos renginius, bet ir prisidės prie problemų sprendimų, išreikš mokinių balsą mokyklų bendruomenėse, o svarbiausia – bus išklausyti ir suprasti.
Dabar, žinoma, savo aplinkoje matome mokinių, kurie liberalioje mokykloje imtų piktnaudžiauti. Tačiau to priežasčių, manome, reikėtų ieškoti ne kur kitur, kaip įdiegtoje mokyklos sampratoje. Atrodo, logiška: prieš sėją dirvą reikia suarti. Lygiai taip pat ir mokiniams pirmiausia turėtų būti įdiegiama, jog mokomės sau, ne kam kitam, o tuomet jau galime ir mokytis. Ši pareiga atitenka mokytojams. Taigi kokybiško mokslo bei svajonių mokyklos pamatai yra geri mokytojų ir mokinių santykiai. Sužavėjo vienas mokyklos direktorius, kuris savaitgalį vėlai vakare „facebooke“ dalijasi straipsniu, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti tikrai geras mokytojas. Šis pavyzdys labai puikiai parodo, jog mūsų rajone mokytojai yra motyvuoti ir savo darbą dirba visiškai nuoširdžiai. Tiek mokytojai, tiek mokiniai turėtų žengti koja kojon su laiku ir suprasti, jog privalo nuolat mokytis bei tobulėti.
Nors dabar, atrodo, labiau krypstame link liberalios mokyklos, negalime būti besąlygiškai atsidavę nei konservatyvioms, nei liberalioms idėjoms. Nes moksleiviai mokykloje su kiekviena diena tobulėja ir prisitaiko prie įvairiausių kliūčių gyvenime. Būtent dėl šios priežasties, mūsų nuomone, šiandienos mokykla turi būti lanksti, nebijanti naujovių ir neprisirišusi prie tų pačių, metais nesikeičiančių idėjų, nes tik tobulėjant mokyklai, ne tik kaip švietimo įstaigai, bet ir kaip bendruomenei, mes, mokiniai, galime sparčiai tobulėti drauge.“