V. Rakickas – apie pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius

Liepos mėnesio pabaigoje LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą. Pieno rinką reguliuojantis įstatymas sukėlė nemažai diskusijų tarp pačių politikų, perdirbėjų ir pieno gamintojų. Kaip vertina nuo šių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliosiantį įstatymą, klausėme Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininko Vytauto Rakicko.
Antanas NEKRAŠIUS
Pagal naująjį pieno rinkos reguliavimo įstatymą supirkėjai įpareigoti supirkti visą pieno kiekį pagal pirkimo-pardavimo sutartis, o nukrypimas gali būti iki 10 proc. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra privalės svarstyti kiekvieną pieno pirkimo-pardavimo sutartį, jei supirkimo kaina būtų mažinama daugiau nei 3 proc., o Maisto ir veterinarijos tarnyba stebės, ar ant perdirbimo įmonių produkcijos nurodoma pieno kilmės šalis. Toks reikalavimas įsigaliotų nuo 2016 m. sausio mėnesio.
„Atvirai pasakius, dėl to, kad turėjo atsirasti įstatymas, kuris reguliuos pieno kainas, esame kalti patys ūkininkai, – pripažino Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas V. Rakickas. – Pagrindinis ūkininkų prašymas buvo, kad toms pieno perdirbimo bendrovėms ar kooperatyvams, kurie perka pieną ne iš Lietuvos, o įsiveža iš kitų valstybių, būtų draudžiama dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamose programose, nes tokie supirkėjai remia kitas valstybes, o ne Lietuvą.“ Pasak pašnekovo, nors ir labai buvo slepiama, tačiau Lietuvos ūkininkų sąjungai, Žemės ūkio rūmams pavyko sumedžioti informaciją, kokiomis kainomis perdirbėjai ar kooperatyvai perka pieną iš Latvijos, Lenkijos: „Įsivaizduokite, Lietuvos perdirbėjai už lenkišką pieną moka žymiai didesnę kainą nei už lietuvišką! Ką tai sako apie mūsų verslo partnerius?“
Pagrindinis perdirbėjų ir kooperatyvų, superkančių pieną, motyvas, anot V. Rakicko, yra tas, kad lietuviškas pienas yra blogos kokybės. „Aišku, iš dalies gal ir būtų galima sutikti, jei kalbėtume apie smulkius pieno gamintojus, – teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas V. Rakickas, – mažesniuose ūkiuose yra sudėtingiau įdiegti kokybę kontroliuojančias technologijas. Bet didieji pienininkai tikrai garantuoja kokybę– jų ūkiai modernizuoti, prieš melžimą patikrinama kiekviena karvė, taigi, kokybė yra maksimaliai kontroliuojama.“
Dar viena Lietuvoje supirkėjų taikoma praktika – už tos pačios kokybės pieną ūkininkams mokėti skirtingas kainas. „Aš sutinku, kai ūkininkas turi šaldytuvus, pas jį supirkėjas atvažiuoja išsivežti žaliavą – kaina gali skirtis, – kalbėjo V. Rakickas, – tačiau kada ūkininkai patys suveža pieną į vieną vietą, žaliavos kokybė atitinka aukščiausius reikalavimus – jiems mokama atsižvelgiant į atvežtą kiekį. Nesąmonė. 1 litro pieno pagaminimo kaštai, nesvarbu, ar tu primelžei toną, ar 100 litrų, yra vienodi. Tad ir supirkimo kaina turėtų būti visiems vienoda.“
Į klausimą, ar padės ūkininkams naujasis pieno rinką reguliuojantis įstatymas, V. Rakickas atsakyti neskubėjo. Ragino luktelti, kol įstatymas įsigalios. „Sunku šiandien pasakyti, padės ar ne, – kalbėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas, – manau, kad tai geriausias šiuo metu variantas, kuris užgesins įsiplieskusį konfliktą tarp pieno gamintojų ir supirkėjų. Netrukus pamatysime, ar tai buvo ydingas sprendimas, ar ne.“