Ju­bi­lia­tas da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais ir lin­ki pa­prastų, bet svar­bių da­lykų

Tel­šių ra­jo­ne, Kegų kai­me, gy­ve­nan­tis Čes­lo­vas Re­ka­šius šį ru­denį pa­si­ti­ko 85 metų ju­bi­liejų.

Per šiuos me­tus jo at­min­ty­je su­si­kaupė dau­gybė pri­si­mi­nimų: ka­ro me­tai, po­ka­ris, so­viet­me­tis, Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės at­kūri­mas ir šian­die­nos kas­die­nybė.

Au­re­li­ja SER­VIENĖ

Vai­kystė ka­ro šešė­ly­je

Čes­lo­vo vai­kystės pri­si­mi­ni­muo­se – ne­ramūs ka­ro me­tai. Jis pri­si­me­na rusų ka­rei­vius, prie namų su­sto­jusį tanką ir baimę, ku­rią tuo me­tu jautė šei­ma.

„Jei­gu būtų vo­kie­čiai, gal ir būtų nu­šovę“, – sa­ko Čes­lo­vas. Jo tėvas bu­vo žve­jys. Į frontą jis ne­bu­vo paim­tas, nes ka­ro me­tais dir­bo rei­ka­lingą darbą – rūpi­no­si pro­duk­ci­ja, pir­miau­sia žu­vi­mi, ku­ri bu­vo skir­ta ka­ro reikmėms.

Gy­ve­ni­mas prie ži­ba­linės lem­pos

Po­ka­ris vėl at­nešė ki­to­kius iš­ban­dy­mus. Na­muo­se ne­bu­vo elekt­ros, šei­ma va­ka­ro­da­vo prie ži­ba­li­nių lempų. Elekt­ra at­si­ra­do maž­daug 1962 me­tais, Česlovui grįžus iš ka­riuo­menės.

Keitė­si ir ke­liai. Anuo­met se­nie­ji kruopš­čiai iš ak­menų su­dėti ke­liai bu­vo užk­lo­ti as­fal­tu. Nors nau­ja ke­lio dan­ga reiškė pa­to­gesnį su­si­sie­kimą, šian­dien Čes­lo­vui gai­la senųjų ke­lių.

Jo nuo­mo­ne, kai ku­riuos to­kius is­to­ri­nius ke­lius bu­vo ga­li­ma iš­sau­go­ti.

Apie 1969–1970 me­tus Čes­lo­vo na­muo­se at­si­ra­do pir­ma­sis te­le­vi­zo­rius – „Re­kord“.

Č. Re­ka­šiaus at­min­ty­je li­ko ir griež­ta anuo­me­tinė mo­kyk­los drausmė – už nu­si­žen­gi­mus mo­ki­niams tek­da­vo klūpėti kam­pe ant ply­tos.

Nep­rik­lau­so­mybės lau­ki­mas ir ne­ri­mas

Atė­jo ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės at­kūri­mo me­tai. Čes­lo­vas jų ne­pa­me­na kaip la­bai bai­sių, ta­čiau ge­rai pri­si­me­na ap­lin­ki­nių, ypač jaunų žmo­nių, ne­rimą. Bu­vo bai­mi­na­ma­si, kad Ru­si­ja ga­li įsi­verž­ti ir laisvė bus pra­ras­ta.

Iš tų per­mai­ningų metų iš­li­ko ir ne­įtikė­ti­nas pri­si­mi­ni­mas. Po So­vietų Sąjun­gos žlu­gi­mo ka­riš­kiai siūlė žmonėms pirk­ti gink­lus – au­to­ma­tus, pis­to­le­tus. Už ginklą bu­vo pra­šo­ma apie 700 rub­lių. Bu­vo siū­lo­ma net nu­si­pirk­ti tanką.

Did­žiau­sias gy­ve­ni­mo tur­tas – šei­ma

Per 85 me­tus bu­vo vis­ko: ka­ro, sun­kių darbų, per­mainų, is­to­ri­jos įvy­kių. Ta­čiau pa­klaus­tas, kas gy­ve­ni­me su­teikė dau­giau­sia džiaugs­mo, Čes­lo­vas il­gai ne­svars­to: „Vai­kai, anū­kai ir proanū­kiai.“

Šian­dien, sa­ko ju­bi­lia­tas, jam ypač rūpi kai­mo žmo­nių su­si­sie­ki­mo pro­ble­mos. Jis ste­bi­si, kad di­de­li au­to­bu­sai kar­tais va­žiuo­ja be­veik tuš­ti, o sen­jo­rams nu­vyk­ti į par­duo­tuvę ar miestą tam­pa vis su­dėtin­giau ir bran­giau.

„Jei­gu mo­kyk­li­nis au­to­bu­sas ve­ža vai­kus, kodėl tuo pa­čiu me­tu ne­galėtų pa­vež­ti ir sen­jorų, ku­riems rei­kia nu­va­žiuo­ti į par­duo­tuvę?“ – svars­to pa­šne­ko­vas.

Pap­ras­tas pa­linkė­ji­mas

Pa­sak Čes­lo­vo, per jo nu­gy­ven­tus 85-erius me­tus pa­si­keitė la­bai daug. Tai, kas jo vai­kystė­je at­rodė ne­įma­no­ma, šian­dien ta­po kas­die­ny­be – elekt­ra, as­fal­tuo­ti ke­liai, te­le­vi­zo­riai, au­to­mo­bi­liai, pa­si­keitė san­tvar­kos ir pa­ts gy­ve­ni­mo būdas.

Ta­čiau pa­klaus­tas, ko pa­linkėtų sau, sa­vo ar­ti­mie­siems ir Lie­tu­vai, Čes­lo­vas ren­ka­si pa­pras­tus žod­žius: „Svei­ka­tos ir ge­ro mais­to.“