Jūsų kam­ba­rys – ma­žas pa­sau­lio nau­dingųjų iš­ka­senų žemė­la­pis

Apie taršą daž­nai su­si­mąsto­me tik ta­da, kai daik­tai tam­pa at­lie­ka. Vis dėlto kiek­vie­nam ga­mi­niui rei­kia ža­liavų, tad dau­ge­lio mūsų daiktų is­to­ri­ja pra­si­de­da žemės gelmė­se.

„Geo­lo­gas, įėjęs į kam­barį, ma­to dau­giau nei bal­dus, sie­nas ir bui­ties daik­tus. Jis ma­to ilgą med­žiagų ke­lią – nuo uo­lie­nos ar mi­ne­ra­lo iki kas­die­nio ga­mi­nio. Geo­lo­gi­ja sie­ja­ma su ato­dan­go­mis, kar­je­rais ar uo­lienų pa­vyzd­žiais, bet iš tiesų ji yra vi­sai ša­lia mūsų“, – sa­ko Lie­tu­vos geo­lo­gi­jos tar­ny­bos Teisės ir kont­rolės sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Vy­tau­tas Min­ke­vi­čius.

Smėlis – lan­ge, va­ris – lai­duo­se, li­tis – te­le­fo­ne

Pradė­ki­me nuo pa­ties kam­ba­rio. Be­to­nui, ce­men­tui ir sta­ty­bi­niams mi­ši­niams rei­kia smėlio, žvy­ro, klin­čių, mo­lio bei kitų ža­liavų. Langų stik­lo pa­grin­das – kvar­ci­nis smėlis. Ke­ra­mi­kos ga­mi­niuo­se nau­do­ja­mas mo­lis, gip­so kar­to­no plokštė­se – gip­sas. Dažų spalvą, bal­tumą ar ki­tas sa­vy­bes su­tei­kia iš mi­ne­ra­li­nių ža­liavų gau­na­mi pig­men­tai ir už­pil­dai. Net pa­pras­ta sie­na yra ke­lių skir­tingų geo­lo­ginės kilmės med­žiagų de­ri­nys.

Dar dau­giau geo­lo­ginės kilmės med­žiagų ras­tu­me bui­ties tech­ni­ko­je ir elekt­ro­ni­ko­je. Elekt­ros lai­dams rei­kia va­rio, plie­no ga­mi­niams – ge­le­žies, o aliu­mi­niui – bok­si­to. Te­le­fo­ne yra li­čio, ni­ke­lio, ko­bal­to, va­rio, si­li­cio ir kitų ele­mentų. Be jų ne­veiktų ba­te­ri­ja, ek­ra­nas, mik­ros­che­mos, gar­sia­kal­bis ir ki­tos prie­tai­so da­lys. Plas­ti­ko pra­džia taip pat yra žemės gelmė­se – jis ga­mi­na­mas iš naf­tos ar gam­ti­nių dujų ža­liavų.

„Net vieną kam­barį ga­li­ma lai­ky­ti ne­di­de­liu pa­sau­lio nau­dingųjų iš­ka­senų žemė­la­piu. Ja­me ap­tik­si­me įvai­riau­sių skir­tin­guo­se re­gio­nuo­se iš­gautų, įvai­riais būdais ap­do­rotų ir ilgą ke­lią nu­ke­lia­vu­sių med­žiagų. Mes ma­to­me ga­lu­tinį ga­minį, bet ne­ma­to­me jo geo­lo­ginės is­to­ri­jos“, – at­krei­pia dėmesį V. Min­ke­vi­čius.

Tai ne­reiš­kia, kad pa­tys daik­tai ar jų ga­my­bai nau­do­ja­mos mi­ne­ra­linės ža­lia­vos yra tar­ša. Jos būti­nos sta­ty­bai, ener­ge­ti­kai, ry­šiams, me­di­ci­nos įran­gai ir ki­toms šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo sri­tims. Vis dėlto kiek­vie­na med­žia­ga tu­ri gy­va­vi­mo ciklą. Ža­lia­vas rei­kia iš­gau­ti, per­dirb­ti ir trans­por­tuo­ti. Šiems pro­ce­sams nau­do­ja­ma ener­gi­ja ir van­duo, ga­li su­si­da­ry­ti at­liekų, o ne­tin­ka­mai val­do­ma veik­la ap­lin­kai da­ro nei­giamą po­veikį.

Daik­tas baigė tar­nau­ti. Med­žia­gos – ne

Ne ma­žiau svar­bu, kas at­si­tin­ka ne­be­rei­ka­lin­gam daik­tui. Tin­ka­mai su­rink­tas ga­mi­nys ga­li būti pa­kar­to­ti­nai nau­do­ja­mas, tai­so­mas, išar­do­mas, o da­lis jo med­žiagų per­dir­ba­ma. Ta­čiau elekt­ro­ni­kos prie­tai­sai, ba­te­ri­jos, dažų, lakų ar tir­pik­lių li­ku­čiai, pa­tekę į miš­rias ko­mu­na­li­nes at­lie­kas ar iš­mes­ti ap­lin­ko­je, tam­pa tar­šos šal­ti­niu. Kar­tu pra­ran­da­mi me­ta­lai ir ki­tos ža­lia­vos, ku­rias būtų ga­li­ma su­si­grąžin­ti.

„Grun­tas ir po­že­mi­nis van­duo nėra nuo mūsų kas­die­nybės at­skir­ta ap­lin­ka. Ant žemės iš­pil­tos ar ne­tin­ka­mai lai­ko­mos med­žia­gos skver­bia­si gi­lyn, o jų judė­ji­mas pri­klau­so nuo grun­to su­dėties ir geo­lo­ginės san­da­ros. Smėlio ir žvy­ro sluoks­niuo­se van­duo ju­da leng­viau, mo­lin­gi sluoks­niai skver­bimą­si lėti­na. Todėl pa­vir­šiu­je ne­ma­to­ma tar­ša ga­li pa­siek­ti po­že­minį van­denį ir pa­sklis­ti ge­ro­kai pla­čiau“, – aiš­ki­na geo­lo­gas.

Apie to­lesnį daik­to ke­lią ver­ta gal­vo­ti dar ren­kan­tis: ar jis iš tiesų rei­ka­lin­gas, il­gaam­žis, pa­tai­so­mas? Ar ga­li­ma il­giau nau­do­ti tu­rimą? O gal ga­li­ma pa­si­sko­lin­ti ar­ba per­duo­ti ki­tam? Kuo il­giau ga­minį nau­do­ja­me, tuo re­čiau rei­kia nau­jo ir jo ga­my­bai skirtų ža­liavų. Tin­ka­mas rūšia­vi­mas ir at­liekų per­da­vi­mas į joms skir­tas su­rin­ki­mo vie­tas pa­de­da dalį med­žiagų grąžin­ti į nau­do­ji­mo ciklą.

Iš­tek­liai sąvar­ty­nuo­se

Vis dėlto dau­gybė ver­tingų med­žiagų į šį ciklą ne­grįžta – jos de­šimt­me­čius gu­li sąvar­ty­nuo­se. Kai ku­rio­se ša­ly­se se­nos at­lie­kos iš­ka­sa­mos, rūšiuo­ja­mos ir ap­do­ro­ja­mos sie­kiant su­si­grąžin­ti me­ta­lus, stiklą, mi­ne­ra­li­nes ir ki­tas dar tin­ka­mas nau­do­ti med­žia­gas. Ši pra­kti­ka va­di­na­ma sąvar­tynų ka­sy­ba (angl. „land­fill mi­ning“).

„Geo­lo­go aki­mis, sąvar­ty­nas – žmo­gaus su­for­muo­tas med­žiagų tel­ki­nys. Ta­čiau ja­me vis­kas su­mai­šy­ta, pa­veik­ta lai­ko, o kai ku­rios med­žia­gos už­terš­tos. Todėl jas su­si­grąžin­ti su­dėtin­ga ir ne vi­sa­da eko­no­miš­kai pa­grįsta. Kur kas pa­pras­čiau ver­tin­gas med­žia­gas at­skir­ti, per­dirb­ti ir pa­nau­do­ti pa­kar­to­ti­nai dar prie­š joms pa­ten­kant į sąvar­tyną“, – sa­ko V. Min­ke­vi­čius.