„Sengirės fondo“ šių metų tikslas – išsaugoti kuo didesnius biologiškai vertingus miškų plotus Vakarų Lietuvoje. Šiuo metu Žemaitijoje saugomi trys sklypai, sudarantys daugiau kaip 30 ha. Vienas jų Telšių rajone šiemet išpirktas už visuomenės 2025 m. skirtą GPM paramą.
Žemaitijos miškai turi ypatingą aurą
Žemaitija nuo seno laikoma vienu paslaptingiausių Lietuvos kraštų – žemai rūkais aptrauktos girios, pelkynuose skendintys upeliai ir šimtamečiai ąžuolai čia iki šiol saugo ne tik biologinę įvairovę, bet ir gyvą tautos atmintį. Būtent biologiškai vertingi ir brandūs Vakarų Lietuvos miškai ir jų apsauga šiemet yra tapę vienu pagrindinių nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondas“ prioritetų.
Šiuo metu Žemaitijoje jau globojami trys miško sklypai, sudarantys daugiau nei 30 ha. Pirmasis, 6,08 ha Šilininkų miškas Šilutės rajone, išpirktas dar 2023 m. Naujausi sklypai, papildantys Vakarų Lietuvoje globojamus miškus, išsaugoti Kretingos ir Telšių rajonuose. Pastarasis, Venių miškas (Varnių seniūnija), išpirktas už visuomenės 2025 m. skirtą GPM paramą.
„Žemaitijos miškai turi ypatingą aurą – čia girios vis dar alsuoja senąja Lietuva. Brandūs lapuočių miškai yra vieni gyvybingiausių ir turtingiausių ekosistemų mūsų šalyje. Jei norime išsaugoti būsimas sengires ateities kartoms, turime išsaugoti dar išlikusius vertingiausius – brandžius, natūraliai susiformavusius ir senus – miškus, kurie neturi pakankamos apsaugos. Lapuočiai – ąžuolai, klevai, drebulės – kuria nepaprastai turtingą gyvybės tinklą, kuris formuojasi šimtmečiais“, – sako „Sengirės fondo“ vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė.
Žemaitiškų laumių gausus miškas Telšių rajone
Šiais metais už žmonių skirtą GPM paramą išpirktas 14,48 ha dydžio Venių miškas Telšių rajone priklauso IV miškų grupei, todėl neturi jokios oficialios apsaugos nuo kirtimų. Globojamas „Sengirės fondo“ šis sklypas su visomis gyvybės formomis gyvuos šimtus metų.
Miškas yra dauboje, tad dalis jo vandeninga – miške vingiuoja kanalėliai, telkšo pelkutės ir balos, per sklypo centrą eina upelis, kuriame įsikūrusios ir bebrų užtvankos. Toks painus reljefas primena padavimuose menamus gūdžius Žemaitijos miškus, kuriuose gyvena mitinės būtybės, galinčios tarp pelkių paklaidinti svečius.
Be to, globojamas sklypas pasižymi brandžiais medžiais – ąžuolais, klevais, drebulėmis, eglėmis – ir gyvastinga (negyva) mediena. Šiame miške itin daug ir gyvūnijos požymių – aptikta genių, briedžių, šernų, bebrų, kranklių, bebrų veiklos pėdsakų.
Fondo mokslininkė dr. Zita Rasuolė Gasiūnaitė, lankydamasi miške, sutiko ne vieną jo gyventoją – audinę, jerubę, bebrą, pelėnus, jūrinius erelius, suopius, didžiąsias ir mėlynąsias zyles, bukutį, juoduosius strazdus, juodąją meletą, didįjį margąjį genį, gerves, gulbes giesmininkes bei suopius.
Apie „Sengirės fondą“
„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinei įvairovei išsaugoti ir klimato kaitos pasekmėms sumažinti – sengires, atviras žmonėms lankyti.
Parengta pagal „Sengirės fondo“ inf.
