Pir­mą kar­tą „Rau­do­nos no­sys Gy­dy­to­jai klou­nai“ sve­čia­vo­si Viekš­na­liuo­se: glo­bos na­muo­se gi­mė tik­ras „Sa­lio­no ka­ba­re­tas“

Ket­vir­ta­die­nio, ge­gu­žės 7-osios, po­pie­tę Tel­šių ra­jo­ne, Viekš­na­liuo­se, esan­čiuo­se Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo glo­bos na­muo­se tvy­ro­jo neįp­ras­ta nuo­tai­ka – čia skam­bė­jo mu­zi­ka, ai­dė­jo juo­kas, o ko­ri­do­riai trum­pam vir­to sce­na. Pir­mą kar­tą čia vie­šė­jo „Rau­do­nos no­sys Gy­dy­to­jai klou­nai“ – jie kar­tu su glo­bos na­mų gy­ven­to­jais su­ren­gė „Sa­lio­no ka­ba­re­to“ fi­na­li­nį pa­si­ro­dy­mą.

Per ke­lias die­nas sen­jo­rai ta­po at­li­kė­jais – dai­na­vo, šo­ko, imp­ro­vi­za­vo, kū­rė per­so­na­žus ir da­li­jo­si sa­vo is­to­ri­jo­mis. Ta­čiau svar­biau­sia šia­me pro­jek­te bu­vo ne pa­ts pa­si­ro­dy­mas, o bend­rys­tė, emo­ci­nis ry­šys ir drą­sa bū­ti sa­vi­mi.
Dau­ge­liui „Rau­do­nos no­sys“ pir­miau­sia sie­ja­si su ap­si­lan­ky­mais vai­kų li­go­ni­nė­se, ta­čiau or­ga­ni­za­ci­jos veik­la šian­dien ge­ro­kai pla­tes­nė. Jau dau­giau nei 15 me­tų pro­fe­sio­na­lūs ak­to­riai dir­ba ten, kur žmo­nėms la­biau­siai rei­kia emo­ci­nio pa­lai­ky­mo – li­go­ni­nė­se, glo­bos na­muo­se, kri­zių cent­ruo­se ar bend­ruo­me­nė­se.

Or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vai sa­ko, kad jų tiks­las nė­ra vien pra­links­min­ti. Per hu­mo­rą, imp­ro­vi­za­ci­ją ir žmo­giš­ką ry­šį jie sie­kia ma­žin­ti vie­ni­šu­mo jaus­mą, ne­ri­mą ir emo­ci­nę įtam­pą. „Rau­do­nos no­sys Gy­dy­to­jai klou­nai“ re­gu­lia­riai lan­ko­si vai­kų li­go­ni­nė­se, kur jų ku­ria­mos „juo­ko pro­ce­dū­ros“ pa­de­da ma­žie­siems pa­cien­tams leng­viau iš­gy­ven­ti gy­dy­mą, pa­si­ruoš­ti ope­ra­ci­joms ar tie­siog bent trum­pam pa­mirš­ti li­go­ni­nės kas­die­ny­bę.

Pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau dė­me­sio or­ga­ni­za­ci­ja ski­ria ir dar­bui su sen­jo­rais. Glo­bos na­muo­se vyk­do­mi pro­jek­tai kvie­čia vy­res­nio am­žiaus žmo­nes ne tik ste­bė­ti, bet ir pa­tiems tap­ti kū­rė­jais. To­kio­se veik­lo­se svar­biau­sia ne re­zul­ta­tas ar „tei­sin­gas“ pa­si­ro­dy­mas, o pa­ts pro­ce­sas – bu­vi­mas kar­tu, kū­ry­ba ir ga­li­my­bė žmo­gui at­si­skleis­ti.
Tai jau­tė­si ir Viekš­na­liuo­se vy­ku­sio „Sa­lio­no ka­ba­re­to“ me­tu. Re­pe­ti­ci­jo­se ne­bu­vo sku­bė­ji­mo ar spau­di­mo pa­si­ro­dy­ti to­bu­lai. Vie­to­je to – daug klau­sy­mo­si, dė­me­sio ir ma­žų, bet svar­bių mo­men­tų. Kar­tais jaut­rių ir ty­lių, kar­tais – ne­ti­kė­tai juo­kin­gų.

Per tris die­nas gi­mė pa­si­ro­dy­mas, ku­ria­me til­po vis­ko: šo­kių, dai­nų, imp­ro­vi­za­ci­jos ir nuo­šir­daus juo­ko. Ta­čiau ryš­kiau­siai su­spin­do pa­tys žmo­nės – jų gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos, hu­mo­ras ir ryž­tas ženg­ti į sce­ną.

Or­ga­ni­za­ci­jos at­sto­vai pa­brė­žia, kad to­kios ini­cia­ty­vos nė­ra at­si­tik­ti­nės – tai nuo­sek­laus dar­bo da­lis ir sie­kis kur­ti ry­šį ten, kur jo la­biau­siai rei­kia. Vien per praė­ju­sius me­tus „Rau­do­nos no­sys Gy­dy­to­jai klou­nai“ ap­lan­kė de­šim­tis tūks­tan­čių vai­kų ir sen­jo­rų įvai­rio­se Lie­tu­vos įstai­go­se.

Po „Sa­lio­no ka­ba­re­to“ Viekš­na­liuo­se li­ko ne tik pri­si­mi­ni­mai apie pa­si­ro­dy­mą. Li­ko jaus­mas, kad sce­na ga­li at­si­ras­ti bet kur – net glo­bos na­mų sa­lė­je. Kad kū­ry­ba ne­tu­ri am­žiaus ri­bų. Ir kad kar­tais svar­biau­sia yra ne pa­ts pa­si­ro­dy­mas, o tai, kad kaž­kas ta­ve pa­ma­to.

Aso­cia­ci­jos „Rau­do­nos no­sys gy­dy­to­jai klou­nai“ inf.