So­cia­li­nio dar­bo kas­die­ny­bė – edu­ka­ci­jų pa­gal­ba link di­des­nių po­ky­čių

Tel­šių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, dir­ban­čios su šei­mo­mis, kiek­vie­ną die­ną pa­de­da žmo­nėms įveik­ti įvai­rius gy­ve­ni­mo iš­šū­kius. Vie­niems rei­kia pa­gal­bos auk­lė­jant vai­kus, ki­tiems – pa­ta­ri­mų, kaip ge­riau su­si­kal­bė­ti tar­pu­sa­vy­je ar su­si­tvar­ky­ti su kas­die­niais rū­pes­čiais. So­cia­li­nio dar­buo­to­jo dar­bas – tai ne tik do­ku­men­tai ar for­ma­lūs spren­di­mai. Tai kas­die­nis bu­vi­mas ša­lia, pa­drą­si­ni­mas, pa­lai­ky­mas ir ti­kė­ji­mas, kad kiek­vie­na šei­ma ga­li keis­tis ir stip­rė­ti.

So­cia­li­nis dar­bas, kaip pro­fe­si­ja, ne tik tei­kia tie­sio­gi­nę pa­gal­bą, bet ir pa­de­da stip­rin­ti šei­mų ge­bė­ji­mą spręs­ti pro­ble­mas sa­va­ran­kiš­kai. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai yra tie, ku­rie ne­tau­so­da­mi sa­vo ener­gi­jos dir­ba, kad už­tik­rin­tų šei­mų ge­ro­vę, ska­tin­tų bend­ruo­me­niš­ku­mą ir so­cia­li­nį įtrau­ki­mą. Pa­lai­ky­da­mi šei­mas, jie ne tik spren­džia konk­re­čias pro­ble­mas, bet ir pa­de­da kur­ti il­ga­lai­kius po­ky­čius, ku­rie pri­si­de­da prie as­me­ni­nio au­gi­mo ir stip­ri­na so­cia­li­nius ry­šius.

Vie­nas iš bū­dų už­megz­ti ar­ti­mes­nį ry­šį su šei­mo­mis – edu­ka­ci­nės veik­los, vyks­tan­čios iš­ti­sus me­tus. Šven­ti­niu lai­ko­tar­piu or­ga­ni­zuo­ja­mos dirb­tu­vės, ku­rių me­tu ga­mi­na­mos ver­bos, ad­ven­to vai­ni­kai, ve­ly­ki­nės de­ko­ra­ci­jos. Taip pat vyks­ta te­mi­niai su­si­ti­ki­mai, skir­ti dis­ku­si­joms apie vai­kų emo­ci­jas, auk­lė­ji­mą, po­zi­ty­vų bend­ra­vi­mą ar fi­nan­si­nį raš­tin­gu­mą.

Dau­ge­lis už­siė­mi­mų yra or­ga­ni­zuo­ja­mi at­si­žvel­giant į klien­tų lū­kes­čius ir no­rus, to­dėl veik­los tam­pa pra­smin­gos ir ak­tua­lios.

So­cia­li­nės dar­buo­to­jos Pau­li­na Gau­die­šie­nė ir Li­gi­ta Bak­šie­nė pe­rio­diš­kai or­ga­ni­zuo­ja to­kio po­bū­džio už­siė­mi­mus, bend­ra­dar­biau­da­mos su ki­to­mis įstai­go­mis ir rė­mė­jais. Jų dė­ka veik­lų tu­ri­nys ple­čia­mas, o da­ly­viai ska­ti­na­mi aug­ti tiek as­me­niš­kai, tiek šei­mos ra­te. Ta­čiau, kaip tei­gia pa­čios dar­buo­to­jos, ne vi­sa­da leng­va su­bur­ti šei­mas – kai ku­rie tė­vai jau­čia­si ne­drą­siai, vai­kai ne­no­ri ei­ti, o kai ku­rie klien­tai bi­jo ne­ži­no­my­bės, išė­ji­mo iš sa­vo as­me­ni­nės ter­pės. To­dėl la­bai svar­bu kur­ti jau­kią ir sau­gią ap­lin­ką, ku­rio­je vi­si ga­lė­tų at­si­pa­lai­duo­ti, jaus­tis priim­ti ir iš­girs­ti.

To­kiuo­se už­siė­mi­muo­se svar­biau­sia – ne pa­ts re­zul­ta­tas, o tai, ką žmo­gus iš­gy­ve­na: šyp­se­na, nuo­šir­dus po­kal­bis, bend­rys­tės džiaugs­mas. Bū­tent to­kie mo­men­tai tam­pa pa­grin­du pa­si­ti­kė­ji­mui, ku­ris rei­ka­lin­gas to­les­niam dar­bui su šei­ma. Pa­si­bai­gus veik­lai, vi­sa­da ski­ria­ma lai­ko po­kal­biui – pa­si­da­li­ja­ma, kas pa­ti­ko, kas bu­vo nau­ja, ką no­rė­tų­si pa­kar­to­ti. Šios ref­lek­si­jos ne tik pa­de­da ge­riau pa­žin­ti da­ly­vių po­rei­kius, bet ir stip­ri­na bend­ra­dar­bia­vi­mą tarp dar­buo­to­jų ir šei­mų.

To­kios veik­los svar­bios ir pro­fe­si­nio au­gi­mo po­žiū­riu. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai nuo­lat to­bu­lė­ja per pra­kti­nę veik­lą, ste­bi, kaip kei­čia­si šei­mų di­na­mi­ka, iš­ban­do įvai­rius dar­bo su gru­pe me­to­dus: me­no te­ra­pi­jos ele­men­tus, po­zi­ty­vios tė­vys­tės prin­ci­pus, in­te­rak­ty­vias dis­ku­si­jas ar ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo me­to­di­ką. Toks nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas ne tik ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją, bet ir pri­si­de­da prie as­me­ni­nės mo­ty­va­ci­jos bei pro­fe­si­nio ta­pa­tu­mo stip­ri­ni­mo.

So­cia­li­nis dar­bas, įtrau­kian­tis šei­mas į įvai­rias veik­las, ne tik ge­ri­na jų kas­die­nį gy­ve­ni­mą, bet ir ska­ti­na tė­vų at­sa­ko­my­bę, ug­do vai­kus, su­tei­kia jiems sau­gu­mo jaus­mą. To­kie už­siė­mi­mai ir dis­ku­si­jos daž­nai at­ve­ria nau­jas ga­li­my­bes – žmo­nės at­ran­da, kad so­cia­li­nė pa­gal­ba neap­si­ri­bo­ja tik konk­re­čių pro­ble­mų spren­di­mu, bet taip pat yra prie­mo­nė siek­ti po­ky­čių ir au­gi­mo. Il­gai­niui tė­vai įgy­ja dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, vai­kai jau­čia­si sau­ges­ni, o šei­mos na­riai at­ran­da lai­ko bend­rai veik­lai.

Ma­ži, bet nuo­šir­dūs su­si­ti­ki­mai tam­pa pra­džia po­ky­čiams. Kar­tais vie­nas pa­pras­tas už­siė­mi­mas at­ve­ria du­ris į ar­ti­mes­nį san­ty­kį. O kur at­si­ran­da ry­šys – ten po tru­pu­tį ima aug­ti ir pa­si­ti­kė­ji­mas, ir šei­mos stip­ry­bė. So­cia­li­nis dar­bas – tai lė­tas ir sun­kus dar­bas, ku­rio me­tu ne tik yra spren­džia­mos mo­men­ti­nės pro­ble­mos, bet ir ku­ria­mi tvir­ti pa­grin­dai atei­ties ge­ro­vei, nes jis neap­si­ri­bo­ja tik pa­gal­bos tei­ki­mu – pa­de­da žmo­nėms at­ras­ti ga­li­my­bes veik­ti pa­tiems, tap­ti stip­res­niems ir la­biau įsi­trau­ku­siems į bend­ruo­me­nę. Tai dar­bas, ku­riam rei­kia ne tik ži­nių, bet ir šir­dies, stip­ry­bės ir kant­ru­mo.

Li­gi­ta BAK­ŠIE­NĖ, Pau­li­na GAU­DIE­ŠIE­NĖ