Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientė Kotryna Drabavičiūtė ne kartą dalyvavo Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos – tremtinių konferencijose, girdėjo dalyvių pasakojimus, skaudžių išgyvenimų istorijas.
Nusprendusi dalyvauti 57-ajame Jaunųjų filologų konkurse, ji pasirinko rašyti esė, kurioje apmąsto savo santykį su praeitimi.
Kotryną jaudina ir tai, kaip galima sudominti bendraamžius, kad jie skaudžią šalies praeitį priimtų ne kaip faktų išvardijimą, o tai, ką išgyveno seneliai ir proseneliai, taptų svarbu ir įpareigotų branginti laisvę, padėtų suvokti nepriklausomybės reikšmę, ugdytų pilietiškumą.
Respublikiniame konkurse III laipsnio diplomu įvertintas rašinys „Ką atradau ir suvokiau apie tremtį“ – ne pranešimų stiliumi parašytas tekstas, kur daug faktų, skaičių, apibendrinimų.
Tai, kaip jau minėta, yra jauno žmogaus apmąstymai.
Kotrynos mokytoja Roma ŽILINSKIENĖ
Ką atradau ir suvokiau apie tremtį
Šis pasakojimas yra mano pačios kelionė į tremties istorijos gelmes. 2024-ųjų vasarą man teko dalyvauti Rygoje (Latvijoje), Estijos Respublikos ambasadoje, kur vyko Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – tremtinių organizacijų susitikimas. Lietuvai atstovavo mūsų rajono merė, „Lemties“ asociacijos nariai – mažeikiškis Gintautas Alekna ir Gražina Žukauskienė, iš Latvijos atvyko Latvijos politiškai represuotų asmenų asociacijos (LPRA), iš Estijos – nevyriausybinės organizacijos „Murtud Rukkilille Ühing“ („Lūžusių rugiagėlių asociacija“) narių. Šiame renginyje buvau apdovanota medaliu už bendradarbiavimą, Baltijos šalių bendrystę ir istorijos išsaugojimą. Bet kalbėsiu ne apie tai. Juk ne apdovanojimas lemia patirtį, įspūdžius ir suvokimą. Neįvardysiu ir pavardžių, kai pateikiu žmonių prisiminimus. Pirmiausia todėl, kad neturiu jų leidimo, taip pat todėl, kad jas galiu ne taip ištarti ar parašyti. Juk tada, kai bendravau, dar negalvojau apie tai rašyti – sumanymas gimė vėliau.
Žinoma, viskas prasidėjo ne tada, kai apie šią skaudžią mūsų tautos istorijos dalį pirmą kartą išgirdau mokykloje, o tada, kai pati išdrįsau prie jos prisiliesti. Anksčiau gyvai su šios praeities dalimi neteko susidurti, nes giminėje tremtinių nebuvo, tad ir pasakoti atsiminimų nebuvo kam.
*
Prieš trejus metus man pasiūlė parengti pranešimą konferencijai „Gyvos istorijos pamokos“ Estijoje, kurioje dalyvavo buvusių tremtinių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Aš iki tol galvojau, kad trėmimai vyko tik mūsų šalyje.
Tuo metu dar nežinojau, kaip stipriai ši patirtis pakeis mano požiūrį į praeitį ir, svarbiausia, į dabartį. Nuo šeštos klasės priklausydama Jaunųjų šaulių sąjungai, buvau girdėjusi apie žmones, kovojusius už Lietuvos laisvę nepriklausomybės kovose. Juk tvarkėme savanorių kapus, ėjome į žygius partizanų kovų keliais, dalyvavome Šaulių sąjungos renginiuose, minėjimuose, bet tremties tema, sakyčiau, buvo popierinė: dokumentiniuose filmuose, knygose (kiek leido vaizduotė!) bildėjo šalti gyvuliniai vagonai, liejosi skausmingos maldos, ilgesio dainos. Alinantis darbas, alkis, nežmoniškas prižiūrėtojų elgesys ir savivaliavimas…
Vieną vakarą, ruošdamasi pranešimui, radau mokyklos bibliotekoje knygą anglų kalba „We did not surrender“ (angl. „Mes nepasidavėme“) su tremtinių prisiminimais. Čia buvo ne tik datos ar vietovardžiai, bet ir gyvi žmonių žodžiai – liudijimai apie namų netektį, keliones į nežinią, gyvenimą – prarastą ir vėl surastą per ilgesį. Tada pajutau, kaip praeities istorijos skverbiasi į mane pačią, jungiasi su mano mintimis, jausmais. Kilo klausimas: ar šiandien aš, kaip ir daugelis mano bendraamžių, galime suprasti tai, ką jie patyrė? Ne tik suaugusieji, bet ir vaikai.
Sakyčiau, kad vėliau pats atsakymas mane rado. Sėdėdama konferencijų salėje, kur buvę tremtiniai dalijosi savo istorijomis, pastebėjau, kaip jų pasakojimai keitėsi priklausomai nuo to, kas jų klausėsi. Kai kurie jų kalbėjo apie praradimus, kiti – apie viltį, o dar kiti – apie tai, kaip svarbu išsaugoti atminty visa tai, kas vyko. Pagalvojau, jog šie pasakojimai primena lietuvių liaudies pasakojimus (o gal pasakas?). Tik ne tas su laiminga pabaiga. Tremtinių išgyvenimai – L I Ū D N A P A S A K A, kurioje žmogus prievarta išeina į nežinomą pasaulį, patiria išbandymus, bet kartu atsineša ir ypatingą dovaną – atmintį, kurią perduoda kitiems.
*
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai kartu su tremtinių atminimą saugančios bendrijos „Lemtis“ nariais yra dalyvavę ekspedicijose į Rusijos gilumą, Sibirą, kur ilsisi ištremti ir niekad nesugrįžę mūsų tautiečiai.
Pati mintis – rengti ekspedicijas į masinių trėmimų vietas – kilo gimnazistams – jauniesiems šauliams. Na, o nuo 2013 metų galimybę keliauti į Sibirą suteikė Lietuvos kultūros tarybai židikiškių pateiktas projektas „Išsaugokime atmintį“.
Žinoma, degiau noru ekspedicijoje dalyvauti ir aš, bet tuo metu buvau tam dar per maža. Vėliau Rusijai uždraudus išduoti vizas lietuviams, vykstantiems ieškoti savo tautiečių kapų, kelionės į amžino įšalo žemes baigėsi, bet viena išvyka dar buvo iki covido epidemijos į kitą tremties vietą – Kazachstaną. Bet ir tada dar buvau per jauna. Gaila, kad, man sulaukus tinkamo amžiaus ir fizinio pasiruošimo, ekspedicijos nebevyksta.
Nors pati negalėjau dalyvauti nė vienoje iš tų prasmingų žygių, bet esu girdėjusi daugybę pasakojimų apie dalyvių patirtus išgyvenimus iš jų pačių lūpų. O kad šios istorijos nebūtų pamirštos, visas jas stengiuosi papasakoti Baltijos šalių jaunimui vykstančiose konferencijose. Savo pranešimais stengiuosi priminti, kad tik kalbėdami apie praeitį galime išsaugoti atmintį apie bendrą ir tragišką savo šalių istoriją. Kalbėdama kitiems, klausausi ir kitų.
Teprabyla toji atmintis, kurią teko išgirsti man
Vienas iš latvių tremtinių, su kuriuo teko kalbėtis, papasakojo apie medį, augusį prie jo vaikystės namų. Tas medis, anot jo, buvo tarsi gyvas liudininkas – jame buvo įrašyti visi vaikiško juoko ir šeimos skausmo aidai. Kai jie buvo ištremti, tas medis liko stovėti kaip atminties sargybinis.
Tremtinys man sakė: „Mano širdis liko ten, to medžio šaknyse.“ Jam šis medis – tai ne tik simbolis. Tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp žmonių, kurie išgyveno tremtį, ir tų, kurie šiandien bando pasauliui priminti apie tai, kas vyko.
Tardama šiuos žodžius, galvoju apie tai, kaip tremties istorija gali būti pasakojama jaunam žmogui šiandien. Ji neturi būti tik faktų rinkinys. Ji turi būti kaip gyva istorija, liudijanti apie žmogaus stiprybę, gyvybingumą, nenugalimumą. Tremties herojai – tai ne vien liudininkai, bet ir pasakotojai, perduodantys mums svarbiausią žinią: atmintis nėra vien tai, ką prisimename, bet ir tai, kaip ji lemia mūsų gyvenimą šiandien.
*
Šio darbo pradžia – tik pirmieji žingsniai mano pačios pasakojime apie tremtį. Noriu ne tik rašyti apie tai, ką girdėjau ar skaičiau, bet ir ieškoti būdų, ką ši tema gali kalbėti mums, dabarties žmonėms. Galbūt tremties istorija tikrai yra kaip medis – su šaknimis, kurios mus jungia su praeitimi, ir su šakomis, kurios plečiasi į ateitį. Ir galbūt šiandien mes visi, kaip tie tremtinių vaikai, turime galimybę tapti šio medžio dalimi, jei tik įsiklausysime į jo šnabždesius.
Konferencijoje, vykusioje Latvijos sostinėje Rygoje, kalbėjo moteris iš estų delegacijos. Ji pasakojo, kad tremtyje gimė jos pirmasis sūnus. „Kiekvieną vakarą jam dainuodavau, nes tik taip galėjau jį apsaugoti“, – sakė ji.
Mane sujaudino mintis, kad net svetimoje žemėje, šaltoje troboje, žmogus gali atrasti jėgų kurti gyvenimą, pastangas svetur išsaugoti savąją kalbą. Galbūt tas lopšinės motyvas yra vienas iš magiškų elementų, kurie perduodami iš kartos į kartą. Jis veikia kaip nematoma gija, jungianti mus su tais, kurie gyveno prieš mus…
*
Mano karta dažnai skuba, pasineria į technologijų pasaulį, kuriame viskas juda greitai ir paviršutiniškai, kur įvykis keičia įvykį, kur vyrauja trumpalaikė atmintis. Bet tremties istorijos – tai lėta, gili upės tėkmė, priverčianti sustoti ir įsiklausyti. Gal būtent todėl jos šiandien tokios svarbios. Mūsų praeitis nėra tik sustingęs akimirkos paveikslas. Ji yra mūsų dalis, gyva ir kviečianti mus pažvelgti giliau.
Kalbėdama apie tremtį, negaliu atsiriboti nuo klausimo: ką reiškia būti laisvam? Mano karta laisvę dažnai suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Bet tie, kurie išgyveno tremtį, laisvę suvokė kitaip. Jiems ji buvo tarsi šviesa, kurios ilgai negalėjo pasiekti. Ji buvo ilgesys ir tikėjimas. Ir nors mes šiandien nepatyrėme, ką reiškia prarasti laisvę, galime iš jų pasimokyti, kaip reikėtų ją vertinti.
Kartą, dalyvaujant susitikime su jaunimu, Paidėje, viename iš Estijos miestų, buvęs tremtinys, kurį iš matymo jau pažinojau iš ankstesnių susitikimų, pasakė man: „Jūs turite privilegiją. Jūs galite rinktis, kokį pasaulį norite sukurti.“
Tie žodžiai privertė susimąstyti, privertė mane pažvelgti ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Kaip mes šiandien vertiname savo laisvę? Ar ji tampa kuriančia jėga, ar tik paviršutinišku patogumu? Tremtiniai turėjo svajonę – ne tik grįžti namo, bet ir sukurti Lietuvą (Latviją, Estiją), kurioje būtų gera gyventi.
Šiandien suprantu, kad atmintis yra ne tik praeities dalis. Ji yra gyva tik tada, kai ją paverčiame veiksmu. Kai renkamės būti atsakingi už savo aplinką, kai gerbiame vieni kitus ir kai nepamirštame to, kas svarbiausia. Galbūt tremties istorijos nėra vien tik apie skausmą. Jos yra apie jėgą, apie žmogaus gebėjimą įveikti tamsą ir atrasti šviesą, išgyventi nežmoniškomis sąlygomis.
Atmintis – tai ne tik istorija, tai atsakomybė
Prieš metus Taline, Baltijos šalių konferencijoje, turėjau galimybę aplankyti mažą memorialinį muziejų, įrengtą buvusioje tremtinio troboje. Jis stovi nedidelio Estijos kaimelio laukuose, apsuptas senų medžių taip, kad sunku įžvelgti horizontą.
Muziejus pastatytas iš likusių namo griuvėsių, iš kur prieš daugelį metų buvo išvežta estų šeima. Buvęs trobos šeimininkas, tremtinys Enno Uibo, Estijos „Lūžusių rugiagėlių asociacijos“ vadovas, iki šiol rengia konferencijas kartu su visų Baltijos šalių represuotųjų organizacijų atstovais.
Tame muziejuje pasijutau tarsi įžengusi į laiko kapsulę. Išlikęs tik vienas trobos kambarys ir dvi autentiškos sienos. Muziejus (o gal tiksliau – paminklas?) įrengtas taip, kaip atrodė tremties laiku: paprastos medinės grindys, rankomis austos užuolaidos, medinis stalelis su dviem išraižytais suolais. Ant sienos kabančioje nuotraukoje – jauna šeima. Mama, tėtis ir du sūnūs. Visi laimingi, šypsosi, veidai nuotraukoje spinduliuoja šilumą.
Gidas pasakojo, kad tai buvo Enno Uibo šeima, kurią tremtis išskyrė keliems dešimtmečiams. Žvalgausi po vidų, pro vienos sienos langą į lauką – bandau įsivaizduoti ramių kaimo žmonių gyvenimą. Lauke kapstydavosi vištos? Mūkdavo karvė? Amsėdavo šuo? O gal estų valstiečių gyvenimas nepanašus į mūsų žmonių?..
Vienas iš kambario kampų skirtas prisiminimams. Ant lentynos išdėlioti laiškai, dienoraščiai, išlikę nuotraukų fragmentai, vaikų piešiniai. Prie vienos nespalvotos nuotraukos, kurioje matosi mažas vaikas, stovintis prie traukinio vagonų (tai mažasis Enno Uibo), priklijuotas užrašas. Jame estiškai parašyta: „Mano žaislai liko ten – sniege. Jie negrįžo, kaip negrįžo ir mūsų namai.“
Nauja mintis ateina į galvą: ši troba – ne tik atminties muziejus, bet ir gyvas simbolis to, ką žmonės sugeba sukurti iš netekčių. Pasak gido, muziejus tapo ne tik istorijos liudytoju, bet ir susitikimų vieta, kur tremties patirtis yra perduodama jaunimui.
„Mes nekalbame tik apie praradimus, – sakė jis. – Kalbame apie stiprybę, kuri gimsta iš skausmo.“
Po ekskursijos turėjau progą pasikalbėti su pačiu Enno Uibo – ramaus balso, šiluma ir gerumu spindinčiomis akimis, maždaug 80-ies metų žmogumi, kurio laikysenoje jautėsi tikras orumas. Jis papasakojo, kaip kartu su kitais tremtiniais dalyvauja kuriant virtualią duomenų bazę apie tremties vietas Baltijos šalyse. „Jei mes pamiršime, kam mes patys būsime reikalingi? – paklausė jis. – Atmintis – tai ne tik istorija, tai atsakomybė.“
Atsisveikindamas jis padovanojo man mažą medinę rankų darbo sagą. Tarsi simbolį, kurį gamino tremtiniai būdami toli nuo namų. Ta saga ne tik muziejaus prisiminimas, bet ir nuolatinis priminimas apie žmonių gebėjimą kurti net ir didžiausių išbandymų akivaizdoje.
Nežinau, kiek Enno Uibo turi tokių sagų, kiek jų teks muziejaus lankytojams. (Pasidėjau ją kaip brangų suvenyrą.)
Kalbėdamas apie tremtį, Enno pabrėžė, kad svarbiausia yra ne tik prisiminti, bet ir dalytis šiomis istorijomis su jaunąja karta. Jo žodžiai: „Kiekvienas, kuris išsaugo mūsų istoriją, tampa mūsų balsu“, privertė susimąstyti: kiek dar daug istorijų lieka neišgirstų ir nepapasakotų. Ar mūsų kartai užteks noro ir kantrybės jas surasti ir išklausyti?
Po apsilankymo muziejuje, kurį įrengė Enno, mąsčiau, kad tremties istorijos saugojimas yra tarsi švyturio šviesa audringoje jūroje. Ji primena: net sunkiausiomis sąlygomis žmogus gali kurti, mylėti ir tikėti. Galbūt todėl tremties istorijos mane traukia savo paradoksu: jose slypi tiek daug skausmo, bet kartu ir nepalaužiamos vilties.
Laisvė – ne savaime suprantamas dalykas, o dovana
Grįžusi iš Estijos, pradėjau galvoti, kaip jaunimui pateikti tremties istoriją, kad ji taptų ne tik praeities liudijimu, bet ir dabarties mokytoja. Supratau, kad mūsų karta, gyvendama technologijų pasaulyje, kartais praranda ryšį su tikrosiomis vertybėmis. Galbūt tremties istorijos galėtų būti savotiškas priešnuodis prieš šį paviršutiniškumą – kvietimas sustoti, įsiklausyti ir suprasti.
Ypač sujaudino istorijos apie tremtinius, kurie, nepaisydami sunkumų, sugebėjo išsaugoti savo kūrybiškumą. Viena moteris iš Latvijos, daugiau nei 50 metų dirbusi mokyklos direktore, pasakojo, kaip jos senelė tremtyje rašė eilėraščius ant medžio žievės, nes neturėjo popieriaus. Šie eilėraščiai, perduoti iš kartos į kartą, tapo ne tik šeimos atminties dalimi, bet ir įrodymu, kad žmogus visada gali kurti. Tai jo galimybė išlikti ir parodyti, kad net ten, kur, atrodytų, neįmanoma, galima rasti šviesos.
*
Ieškodama daugiau informacijos apie tremtinius, aptikau internetinį projektą, kuriame žmonės iš visų Baltijos šalių dalijosi savo šeimos istorijomis. Kai kurios iš jų buvo itin jautrios – tarsi laiškai iš praeities. Viena jauna mergina pasakojo, kaip jos prosenelė Sibire išmokė savo vaikus žaisti lietuvių liaudies žaidimą, kad jie nepamirštų savo šaknų. Kitas vaikinas pasidalijo nuotrauka, kurioje jo prosenelis stovi priešais medinę lūšnelę, apkabinęs savo vaikus. Šie pasakojimai įrodė, kad atmintis yra ne tik išgyventų įvykių rinkinys, bet ir vertybių, tradicijų ir tapatybės šaltinis.
Kalbėdamasi su draugais, pastebėjau, kad daugelis jų tremtį suvokia tik kaip tolimos praeities įvykius. Jie girdėjo apie ją mokykloje, tačiau šie faktai dažnai liko sausa statistika. Kaip galima tai pakeisti? Ar įmanoma tremties istorijas paversti tokiomis, kurios ne tik informuotų, bet ir įkvėptų?
Manau, kad vienas iš būdų – tai įtraukti daugiau asmeninių liudijimų. Juk kai girdime žmogaus balsą, jaučiame jo skausmą ar džiaugsmą, praeitis tampa kur kas artimesnė. Mokyklose dažniau reikėtų organizuoti susitikimus su buvusiais tremtiniais ar jų šeimų nariais, kurie galėtų tiesiogiai dalytis savo patirtimi. Be to, technologijos, kurios dažnai mus atitolina, galėtų tapti tiltu tarp kartų. Virtualios realybės patirtys, interaktyvios parodos ar net tinklalaidės apie tremtį galėtų šias istorijas padaryti gyvesnes.
Viena iš įdomesnių minčių, kurią atradau, buvo suvokimas, kad tremties istorija – tai ne tik skausminga praeitis, bet ir žmogaus jėgos įrodymas, priminimas apie atsakomybę, vidinę žmogaus stiprybę.
*
Šios istorijos nėra tik skaudūs liudijimai – tai raginimas žvelgti giliau, sustoti, kai pasaulis skuba. Tai priminimas, kad laisvė yra ne savaime suprantamas dalykas, o dovana, kurią reikia išsaugoti. Tai kvietimas tapti šio didžiojo pasakojimo dalimi – ne tik girdėti, bet ir kalbėti, ne tik prisiminti, bet ir priminti. Juk kiekviena karta, kaip tie medžiai, turi savo šaknis, o mūsų pasirinkimas – ar iš jų augs stiprus ir gyvybingas medis, ar šakos liks be lapų.
Kotryna DRABAVIČIŪTĖ
Sutrumpintą rašinio tekstą spaudai parengė Audronė Malūkienė
Loading ...
