Susitikome pasikalbėti Ventos regioninio parko lankytojų centre. Aldonis Eselinas dirba vyriausiuoju specialistu šio centro Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos kraštovaizdžio apsaugos skyriuje. Nors mudviejų susitikimo intencija buvo Aldonio pasiryžimas tapti gidu Viekšniuose, pokalbis natūraliai pasisuko apie darbą ir apie jį – žmogų, nebijantį pokyčių, sunkumų.
Aldonio specialybė – inžinierius hidrotechnikas, ją įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Kaip žmogus ir kaip specialistas, viekšniškis brendo kartu su valstybe – sėkmingas ir nesėkmingas reformas, žmonių santykio su valdžia privalumus ir trūku-mus.
Bet gyvenimas – ne tik darbas, nors ir atima didžiąją mums skirto laiko dalį. Ir vis tik savo pasakojimą Aldonis pradėjo nuo savo darbinės veiklos. Gal ir pernelyg detaliai, lyg rašytų CV, bet greta asmeninių faktų po truputį ryškėjo ir žemėtvarkos, ir savivaldos aktualijos...
Darbas keitė darbą
Mano darbinė karjera prasidėjo 1994 sausio 3 dieną – tapau Viekšnių agrarinės reformos tarnybos žemėtvarkininku. Buvo pats žemės nuosavybės grąžinimo įkarštis. Dokumentų surinkimas, žemės ženklinimas vietoje, atmatuotos žemės įforminimas…
Tuo laiku prasidėjo ir vadinamų trihektarių dalijimas – pereinamajam laikotarpiui sušvelninti. Apylinkių tarybos priiminėjo sprendimus apie žemės skyrimą asmeniniam ūkiui, o mes tvarkėme dokumentus, nes praktiškai tą žemę žmonės ir turėjo, tik ji nebuvo jų nuosavybė. Žemės gavo tik dirbę žemės ūkio įmonėse ir juos aptarnaujantys žmonės – mokytojai, pardavėjai ir pan. Vieni gavo tris, kiti du hektarus.
Pripratau, patiko. Dirbau dvejus metus. Po to gavau kvietimą dalyvauti konkurse Akmenės melioracijos tarnybos inžinieriaus hidrotechniko pareigoms užimti. Darbas visiškai pagal mano specialybę, bet dirbau tik metus, nes tapau Akmenės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėju. Buvau pavaldus Šiaulių apskrities viršininko administracijai. Dirbau ten 1997–2004 metais. Tuo laiku vyko reformų reformos, reorganizacijos…
Jaunam žmogui ir jaunam specialistui pirmas vadovaujantis darbas yra nemažas išmėginimas. Neužteko būti savo srities specialistu, reikėjo išmanyti ir kitų skyriuje dirbančių žmonių pareigas, pažinti jų galimybes, charakterius. O vadybos subtilybių universitete niekas nemokė. Laimė, pasitaikė puikių, nuoširdžių žmonių, kurių pamokos liko visam laikui. Iki šiol esu dėkingas mūsų buhalterei už išaiškintas biudžeto sąmatų vingrybes.
Tuo laiku pasikeitė žemės vertė ir kaina – nuo trijų šimtų iki 3 tūkstančių litų už hektarą. Nyko žemės ūkio bendrovės, įsteigtos kaip kolūkių tęsinys. Keitėsi žemės nuosavybės forma. Augo ūkininkų žemės plotai, mažėjo ūkininkų skaičius. Atėjus Europos Sąjungos paramai, didėjo konkurencija, nes ne visi ūkininkai gebėjo pasinaudoti naujomis galimybėmis.
Darbas sekėsi, bet jau darėsi rutininis…
Viekšnių seniūnijoje
2004-aisiais gavau Viekšnių bendruomenės kvietimą dalyvauti seniūno rinkimų konkurse ir iki 2010 metų dirbau Viekšnių seniūnu. Tai buvo naujas darbas ir didelis išbandymas. Nebuvo lengva ir paprasta.
Ne iš karto supratau, kad tai nėra mano charakterį atitinkantis darbas. Esu konkretus, galimybes ir pažadus pamatuojantis žmogus. Ateinantieji pas seniūną tikisi išspręsti savas bėdas, jiems visiškai nesvarbu, kiek seniūnija turi tam galios. Žmogui dažnai svarbu gauti pažadą, svarbu, kad jį išgirdo, paplojo per petį… O aš, pasirodė, nemoku dalyti nepamatuotų pažadų. Žmonės ėmė piktintis: ko ten sėdi, jei nieko negali?
Galėjau lyginti administracinio darbo patirtis ir Akmenės, Mažeikių rajonuose, todėl mačiau: vadovaujantis tais pačiais Lietuvos įstatymais, realiai dirbama ir gyvenama skirtingai.
Pirma sunki užduotis, kurią gavau iš Savivaldybės administracijos direktoriaus B. Kryžiaus, – panaikinti komunalinį ūkį. Buvau įtikintas, kad pigiau pirkti konkrečią paslaugą nei išlaikyti etatus, bus sutaupyta daug lėšų.
Nieko mes nesutaupėme, nes tie pinigai tiesiog pranyko bendrame rajono biudžete. Laimė, kad tuo laiku buvo daug žmonių, dirbančių pagal viešųjų darbų programą. Dirbo jie prastai, bet tik jiems padedant šiaip taip tvarkėmės.
Man tada buvo 35-eri. Darbingiausias žmogaus laikas. Atėjau su dideliu entuziazmu širdyje: nuveiksiu, įveiksiu, pakeisiu, suvienysiu… O viskas, pasirodo, yra kitaip. Reikia turėti politinį užnugarį, o aš jo neturėjau. Tuo metu seniūnijų reikalais rūpinosi neetatinis vicemeras Jonas Siminkevičius. Nepaisant amžiaus, jis tikrai išmanė, kam padėti, ką užtarti, išmanė ir seniūno darbo peripetijas, mokėjo dirbti su valdžioje esančiais kolegomis. Buvo puikus diplomatas Savivaldybės koridoriuose. Vieni pirmųjų Lietuvoje sėdom prie naujutėlaičių „Škodos“ automobilių vairo. Daugybė Lietuvos savivaldybių mums pavydėjo.
Seniūno darbas mane užgrūdino, atvėrė akis, pakeitė požiūrį į savivaldos sistemą.
Nacionalinėje žemės tarnyboje
Lietuvoje ir toliau vykstant reformoms, prie Žemės ūkio ministerijos buvo įsteigta Nacionalinė žemės tarnyba. Sulaukiau kvietimo grįžti į šios tarnybos Akmenės rajono skyrių. Dešimt metų dirbau skyriaus vedėjo pavaduotoju, vėliau – vyriausiuoju specialistu.
2020-ieji. Reforma vietoje nestovėjo. Žemės nuosavybės atstatymo atvejų liko vienas kitas, tad ir mano veiklos sritis pasikeitė, dabar svarbiausias buvo valstybinės žemės ūkio žemės pardavimas. Ją pirkti galėjo tik ūkininkavimo patirtį įrodantis žmogus.
Ankstesniu mano darbo laikotarpiu 50 hektarų ūkis buvo didelis, dabar prie didelių ūkių priskirdavo tuos, kuriuose buvo 500 hektarų… Ir dabar kaime dar yra valdiškos žemės, bet jau tik nuomojamos. Dirbdamas prie dokumentų, bendravau ir su ūkininkais. Mačiau, kaip jie pasikeitę, prakutę, finansiškai raštingi. Pastebėjau, kad didžiąja dalimi sėkmės lydimais ūkininkais tapo buvę kolūkių specialistai, nes jie turėjo pradinių žinių bagažą ir greičiau perkando ūkininkavimo mokslus.
Grįžtu prie specialybės
Darbui tampant rutina, vėl buvau pakviestas į Mažeikių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyrių. Tapau atsakingas už melioraciją, sakyčiau, grįžau prie tikrosios savo specialybės. Deja, dėl sunkaus psichologinio klimato skyriuje pats pradėjau žvalgytis kito darbo.
Pamačiau skelbimą, kad Žemaitijos saugomų teritorijų direkcija ieško specialisto, tad jau trečius metus esu šios direkcijos darbuotojas.
Niekada negalvojau, kad darbas einant vienas pareigas yra privalumas. Manau, 7 metai – optimalus laikas, po kurio reikia keisti darbą. Užsisėdėjimas vienoje vietoje nėra nei įdomus, nei naudingas. Tačiau, kad ir kaip filosofuočiau, faktas tas, kad kiekvienas mano pasirinkimas, kiekvienos pareigos nenutolo nuo pagrindinių objektų – žemės ir žmonių.
Tėvai
Tėvas, mama, broliai, seserys – kiekvienam svarbūs. Į juos lygiuojamės, iš jų mokomės, gal net kai ką nevalingai pamėgdžiojame.
Mano tėvas gimė 1909 metais. Matė du karus, gyveno skirtingose santvarkose. Kai kalba ėmė suktis, kokią profesiją man pasirinkti, tėvas davė patarimą: išmok darbą, kurį galėtum dirbti ir politinei valdžiai pasikeitus.
Tėvo patarimą tik iš dalies išpildžiau: esu valstybės tarnautojas ir priklausau nuo politinės valdžios, nors pats niekada aktyviai į politiką nesikišau. Turiu savo pažiūras, žinau, už ką balsuoju, ir man to užtenka.
Mano tėvai buvo paprasti, eiliniai, dori žemdirbiai. Tėvas pasidarė kuliamąją ir važiavo per žmones kuldamas, durpyne dirbo technikos prižiūrėtoju. Išmanė ir staliaus darbus. Namuose visada buvo meistarnė, kur mėgdavau pameistravoti.
Savo rankomis uždirbtą duoną valgydami tėvai turėjo ir savo garbės kodeksą: nereikia nusižeminus prieš poną lankstytis ir poniai pirštinę bučiuoti, nes plikos rankos ji nepaduos… Ir prie bet kurios valdžios taip: dirbk – ir gyvensi nesilankstydamas.
Ką iš tėvo paveldėjau ir perėmiau, tai bites. Tai yra ir darbas, ir malonumas, ir pridėtinės pajamos.
Šaknys
Esu ketvirtos kartos Lietuvos latvis. XIX a. pabaigoje praturtėjęs latvis iš Liepojos apylinkių investavo pinigus – Lietuvoje nusipirko žemės. Mat žemė čia buvo pigesnė.
Jo pavardė buvo Iesalinš. Pavardę su metais vis lietuvinant, galutiniam variante aš jau esu Eselinas. O Aldonis – su kirčiu ant A.
Augau Rekečių kaime – už 4 kilometrų nuo Viekšnių, ten buvom vadinami Jesaliukais…
Tėvų broliai ir seserys kalbėjo latviškai ir lietuviškai. Aš irgi latviškai susišneku, bet jau nėra, su kuo kalbėtis.
Taigi esu ketvirtos kartos latvių kilmės žemaitis ir savo gyvenamą vietą buvau pakeitęs tik kartą – kai studijavau Kaune.
Tikėjimas
Mano tėvų ir mano tikėjimas yra protestantiškas, esame evangelikai liuteronai. Mes šiek tiek kitaip išpažįstame tikėjimą. Mūsų bažnyčia – Alkiškiuose, nors arčiau būtų Mažeikių liuteronų bažnyčia. Tėvo artimieji palaidoti Mažeikių evangelikų liuteronų kapinėse, o mamos, kurios tėviškė netoli Meižių ežero, – Alkiškių kapinėse.
Esu Alkiškių evangelikų liuteronų parapijos pirmininkas. Tai reiškia, kad esu ir ūkvedys, ir atlaidų, švenčių organizatorius, ir atsakau už bažnyčios priežiūrą. Kunigas atvažiuoja iš Šakių kartą per mėnesį, tad ir pamaldos – kartą per mėnesį. Parapija nėra gausi, bažnyčiai išlaikyti aukojančiųjų nedaug. Labai norisi, kad parapija nenunyktų, kad mūsų tikėjimas būtų gyvas.
Mėgėjiški vaidinimai
Pomėgis vaidinti atsirado per Užgavėnes, lankant bendruomenės narius ir sulaukiant komplimentų: kokie jūs šaunuoliai. Buvo ir klausimų, ar negalėtume suvaidinti kokio spektaklio. Tas įkvėpė susiburti mėgėjų aktorių grupei. Pavyko pastatyti 4 spektaklius. Juos rodėme ne tik Viekšniuose, bet ir kitose bendruomenėse. Dalyvavome mėgėjų teatrų konkurse „Atspindžiai“.
Fotografija
Tai senas pomėgis. Fotografuoti labiausiai patinka gamtos vaizdus, žydinčius augalus. Ypač džiaugiuosi, jei pavyksta užfiksuoti bites, žieduose renkančias nektarą ar žiedadulkes.
Gamtos grožis yra pilnas slėpinių. Turi lavinti akį, mokėti laukti akimirkos, kad suspėtum užfiksuoti tai, ko tuoj nebeliks.
Fotografija nėra lengvas pomėgis. Norint, kad kadras būtų ir „sugautas“, ir tinkamai užfiksuotas, neužtenka vien įgūdžių. Turi šiokią tokią menišką Dievo dovaną turėti.
Gidas po Viekšnius
Šalia kitų pomėgių visada domėjausi istorija. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau didžiavausi savo Viekšniais.
Iš Viekšnių į pasaulį išėjo daug iškilių žmonių. Ir dabar pas mus daug įdomių žmonių gyvena. Vien Bronislovas Kerys ko vertas! Kiek daug Viekšniams nusipelnė šviesios atminties gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė. Bijau pradėti vardyti gyvųjų nuopelnus, nes galiu ką įžeisti netyčia praleidęs.
O mūsų senosios kapinės vertos atskiros ekskursijos. Žinojau, kad metų metus pas mus nėra gido, kuris atsidėtų ekskursijų po Viekšnius vedimui.
Užmačiau skelbimą: organizuojami gidų kursai. Užsiregistravau. Baigiau, pagrindiniu domėjimosi tašku pasirinkau Biržiškas: Viekšniuose gyvenusius ir čia palaidotus Antaną ir Elžbietą Biržiškas, jų garsiuosius vaikus – tris brolius profesorius.
Atmintis yra trapi ir nepatikima. Nuo jos visą laiką kas nors turi nuvalyti dulkes. Kol buvo gyva Aušrelė Gurauskaitė, Biržiškų atminimas buvo saugiai prižiūrimas. Kai jos neliko, pasirodė, kad nebėra pareigos net senųjų Biržiškų kapavietės prižiūrėti…
Nežinau, ar šitam pasiryžime mane lydės sėkmė, bet esu nusiteikęs saugoti, šviesti, garsinti Viekšnių ir viekšniškių vardą Lietuvoje ir pasaulyje.
Loading ...
