Kregždės

Mėgstu retsykiais šeštadieniais, turgaus dieną, pėstute nukakti į turgų. Pasižvalgai, kainomis pasidomi, bet svarbiausia sutinki seniai bematytus žmones, kurių net nesitikėjai sutikti. Išsimaišė žmonės po margą pasaulį. Bepigu dabar – keliauk, kur nori, užsiimk, kuo nori. Smagu pasivaikščioti pėstute – ir gera mankšta, ir aplinką ramiai sau stebi. Argi važiuodamas mašina pastebėsi ant gėlės žiedų nutūpusią darbštuolę bitę, sklandantį margaspalvį drugelį, tarp žolių ropinėjančią varlytę.
Turgaus šurmulyje, žmonių jūroje, jautiesi tarsi bičių avilyje. Ir kiekvienas sutiktas kažką pasako nauja apie seniai matytus draugus, kas pasikeitė ar nutiko jo paties gyvenime.
Man kaip tik vieną savo nutikimą ir papasakojo sutiktas jaunystės draugas Albinas.
Albino pasakojimas – tiesa ar paprasčiausias sutapimas, spręskite patys.
Pasisveikinęs su Albinu, pasiteiravau, kaip laikosi, daug metų nesimatėm, vos atpažinau, o juk nei jis, nei aš iš gimtinės niekur nebuvome išvykę. Viename mieste tiek metų gyvename, o susitikome būtent turguje – kaip pasimetusi adata šieno kupetoje.
„Šiaip sau“, – atsakė Albinas ir, patraukęs striukės rankogalį, parodė ranką. Nustėrau… Ranka nusėta žaizdų, pūslių, net šiurpas per nugarą nuėjo. Albinas palingavo galvą ir tiek tepasakė: „Netikėk, žmogau, liaudies išmintimi.“ Iš pradžių nelabai supratau, kuo čia dėta liaudies išmintis, kad reikėtų kišti ranką į ugnį.
Kadangi mums buvo likęs geras kelio galas iki namų, draugas sutiko papasakoti man graudžią savo istoriją.
„Prie namų kregždės sulipdė lizdą. Iš pradžių lyg ir nieko, bet juo toliau, darėsi baisiau.
Apdergtos sienos, langai. Tai nekėlė estetinio pasigėrėjimo, tik spėk valyti.
Ir šauk man tokia paika mintis: paėmiau kopėčias, palipau ir nuplėšiau lizdą, – pasakoja Albinas. – Tada tik supratau, ir per širdį perėjo diegulys, kad iš lizdo iškrito trys kregždžiukai.
Kregždžiukų tėvai garsiai klykė, suko ratus, nuo žemės norėdami pagriebti numestus paukščiukus. Aišku, to jie padaryti negalėjo.
Ir šiandien man ausyse skamba gailūs, pilni sielvarto kregždžių garsai.“
Albinas tęsė toliau:
„Nubėgęs į trobą susiradau batų dėžutę, sudėjau mažylius paukštelius, parsinešęs girdžiau, pražiodęs snapelius maitinau, gaudžiau muses, šėriau.
Su nerimu žvelgiau į tikrai gražius, švelnius, bejėgius padarėlius.
Paskutinis stipriausias išgyveno vos tris dienas.
Kregždės dar ilgai suko ratus apie mano namą, tai prie buvusio lizdo, tai nerdamos žemyn, lyg tie iškritę jų vaikeliai lauktų tėvų atnešamo maisto.“
Nejaukiai pasijaučiau ir aš, išgirdęs šią graudžią istoriją, nors ji ir apie paukščius. Kiek patyrė skausmo vaikelių netekę tėvai…
„Tada ir prasidėjo, – toliau pasakoja Albinas. – Ėjau malkų į sandėliuką, už kažko užkliuvau. Virtau ir taip trenkiausi galvą, kad ilgai atsipeikėti negalėjau.
Bet tai dar ne viskas.
Po kelių dienų sumaniau dervuoti irstančius sandėliuko pamatus, nes į vidų pradėjo bėgti vanduo.
Užsikūriau ugnį, pridėjau kibirą dervos, įpyliau žibalo, kad tiršta nebūtų.
Kol derva virė, nuėjau ieškoti šepečio, su kuriuo galėčiau užtepti pamatų plyšius.
Kilo vėjas ir, man artėjant prie ugniakuro, stiprus vėjo gūsis įpūtė ugnį, o kibiras nebuvo uždengtas, todėl užsidegė derva.
Liepsnos būta didelės.
Nusimetęs nuo savęs švarką, šokau gesinti ir nė nepajutau, kaip stipriai trinktelėjau į liepsnos centrą – išverčiau kibirą.
Padedama gūsingo vėjo, degė užsiliepsnojusi derva, liepsnojo kaip parakas.
Švarku trankiau į vis toliau ir grėsmingiau besiplečiančią liepsną.
Nejutau, kaip ant rankų tiško karšta derva, degindama odą.
Laimei, nebuvo kada išsigąsti.
Gerai, kad šalia buvo iš anksčiau likusi, nors jau spėjusi apaugti žolėmis, smėlio krūva, tad griebiau plikomis rankomis smėlį ir mečiau į ugnį.
Ugnies negailestingi liežuviai jau siekė sandėliuko duris, o čia pat ir medinė perdanga, stogas, dengtas šiferiu.
Po ilgos ir atkaklios kovos su ugnimi, negalvodamas apie save, apdegęs rankas, nuo smėlio kasimo kruvinais pirštais ugnį šiaip ne taip įveikiau.
Tai štai ir matai apdegusias, pūslėtas rankas ir neužgijusius pirštus.“
Nejaukiai pasijutau po tokio Albino įtaigaus ir vaizdingo pasakojimo. Prieš akis tarsi regėjau iškilusią negailestingą, viską naikinančią liepsnos šmėklą.
Mūsų keliai su Albinu išsiskyrė, pažadėjome vienas kitam, kad reikėtų dažniau susitikti, juk tie gyvenimo reikalai ir rūpesčiai niekada nesibaigs.
Ilgaamžė liaudies išmintis byloja, kad kregždės – laimę nešantys paukščiai, todėl nevalia ardyti jų lizdų, sulipdytų prie namų, ypač perint. Šitą pasakymą aš seniai girdėjau ar kažkur skaičiau, bet tuomet tikrai nebuvau tikras, kad tuo reikia tikėti.
Aukštai ir grakščiai giedrame danguje, tai aukštyn, tai žemyn, užvaldydamos melsvus, beribius, didingus dangaus tolius, nardė kregždės.
Jonas BARKUS