Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos atlikto tyrimo, kas antras vaikas Lietuvoje nesikalba apie savo problemas su tėvais ar seneliais ir jaučiasi vienišas. Kiek daugiau nei 40 proc. Lietuvos paauglių ir vaikų sako nesulaukiantys šeimos ir draugų palaikymo, taip pat daugėja moksleivių, patiriančių sunkumų bendraujant su tėvais.
Telšių krašte ši tema taip pat aktuali. Tėvai ir mokyklų specialistai neslepia nerimo dėl augančio vaikų vienišumo jausmo. „Telšių ŽINIŲ“ atliktos apklausos rodo, kad ir šiame krašte dalis vaikų jaučiasi neišgirsti, o jų problemos dažnai vertinamos kaip nesvarbios.
Diana PUZERĖ
Prastėjantys rodikliai
Socialinės gerovės rodikliai Lietuvoje prastėja. Kas trečias moksleivis savo psichologinę gerovę vertino kaip žemesnę nei vidutinė, apie 18 proc. nesijautė patenkinti gyvenimu.
Daugiau nei pusė nurodė besijaučiantys laimingi, tačiau net 37 proc. dėl savo laimės nebuvo užtikrinti.
Remiantis tyrimu, kas penktas 9 klasės mokinys patiria vienišumą, kas ketvirtas – vidutinio ar aukšto lygio nerimą. 14 proc. atskleidė galvoję apie savižudybę, 6 proc. yra bandę nusižudyti.
Pastebima, kad alkoholinių gėrimų vartojimas ir įprastų cigarečių rūkymas retėja, tačiau vis dažniau jaunimas traukia elektronines cigaretes. Probleminis socialinių tinklų naudojimas būdingas beveik pusei moksleivių, o priklausomybė nuo jų – kas aštuntam.
Remiantis apklausa, jaunuoliai pusryčiauja nereguliariai, o fizinis aktyvumas toliau mažėja. Pastebima, kad prastėja ir miegas: 2006 metais sunkiai užmigdavo 13–14 proc. apklaustųjų, o 2022 metais šis skaičius pasiekė net 29 proc.
Lytinių santykių nurodė turėję maždaug 1 iš 7 devintokų, tai mažiausias skaičius per paskutinius 20 metų.
Labiausiai nerimą keliantis rodiklis – vienišumo jausmas. Apie pusę moksleivių jaučia negalintys apie problemas atvirai kalbėtis su savo šeimos nariais. Pasak atlikto tyrimo, šeimos paramos nesulaukiantys vaikai yra ne tokie laimingi, dažniau skundžiasi ne tik psichologine gerove, bet ir fizine sveikata.
Suaugusieji yra atsakingi
Telšių „Ateities“ progimnazijos psichologė Inga Nagytė turi griežtą nuomonę šiuo klausimu: „O gal vieną kartą prisiimkime atsakomybę dėl vaikų problemų mes, suaugusieji? Vis akcentuojama – vaikai ir paaugliai nesikalba, vaikai ir paaugliai jaučiasi neišgirsti, vaikai ir paaugliai nesulaukia palaikymo, vaikai ir paaugliai – tą, vaikai ir paaugliai – aną… O tai kas jų negirdi? Kas nesikalba? Kas neatliepia? Deja, bet reikėtų jau žvilgtelėti į veidrodį ir pripažinti, jog aš, suaugusysis, esu atsakingas, kad mano vaikai su manimi nesikalba. O tada ramiai atsisėdus paanalizuoti – kada esu pasiruošęs nuoširdžiai ir be skubėjimo, be telefono ar televizoriaus skirti laiko savo vaikui? Kada paskutinį kartą ne tik paklausiau ir puoliau aiškinti, kaip reikia teisingai daryti, o tiesiog paklausiau ir išklausiau? Visada yra sveika suprasti ir prisiminti – kad ir kaip juokingai man, suaugusiajam, skamba vaiko džiaugsmas ar problema, mažajam žmogui šiuo metu tai yra tikras džiaugsmas ir tikra problema.“
I. Nagytė sakė, jog ji tikrai suprantanti, kad suaugusiesiems kartais nejauku, juokinga, keista, neaišku, kaip kalbinti vaiką ar paauglį, bet tuo pat metu kviečia prisiminti, kaip keista ir neaišku buvo jį pirmą kartą paimti, maudyti, vežti pas gydytoją ir t. t.
„Susitvarkėt? Jeigu vaikas paauglys, tada, manau, susitvarkėt. Tai kodėl turėtų nepavykti dabar? Gal ne iš pirmo ir ne iš penkto karto, bet, jeigu šiek tiek suskliausite savo savijautą ir dėmesį nukreipsite į vaiką, rezultatas ateis. Svarbiausia – nuoširdumas ir, kartais, tiesiog apsikabinimas“, – įsitikinusi psichologė.
Nežinantiems, kaip tai padaryti, bet norintiems vėl su vaikais gyventi ne kaip su svetimais, I. Nagytė visada rekomenduoja paprastai – nueiti į vieną, kitą konsultaciją pas psichologą, pažiūrėti, gal vyksta kokia grupė tėvams.
„Patikėkite, visi mes nežinome, kaip elgtis, kaip kalbėtis su augančiais vaikais. Nežinoti ir klausti visada yra geriau negu nežinoti ir apsimesti, kad žinai“, – sakė mokyklos psichologė.
Suaugusysis turi kurti ryšį
Telšių „Kranto“ progimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Živilė Mizgerienė visų įstaigos švietimo pagalbos specialistų ir administracijos vardu kalbėjo, jog pastebi, kad mokiniai slepia savo emocines problemas: „Norėdamas padėti kalbėti vaikui, turinčiam emocinių sunkumų, suaugusysis turi pamažu kurti saugų, pasitikėjimu grįstą santykį. Suaugusysis turi mokėti klausyti, nesmerkti, neskubėti, parodyti empatiją, laikytis susitarimų. Svarbu, kad užmegztų kontaktą, saugų ryšį. Vaikas turėtų pajausti, kad suaugusysis girdi jo problemas, gali padėti jas išspręsti nenuvertindamas problemos.“
Noras – praleisti daugiau laiko su tėvais
„Telšių ŽINIOS“ anonimiškai kalbėjosi su moksleiviais. Didžioji dalis jų į klausimą, kam pirmiausia pasipasakoja, kai iškyla problemų, atsakė, jog tėvams ir draugams. Keletas vaikų paminėjo ir kitus šeimos narius bei mokytojus.
Į klausimą, kodėl ne visada norisi kalbėtis su artimaisiais, moksleiviai turėjo kelis atsakymus: jiems dažnai atrodo, kad tėvai bus ne taip nusiteikę, jie mano, jog liks nesuprasti, dėl to, kad tėvai būna susikoncentravę tik į pasiekimus, ir todėl, kad būna, jog tėvai papasakoja viską kitiems.
Atsakymas į vieną klausimą išties turėtų priversti susimąstyti daugumą tėvų. Paklausti, ką suaugusieji galėtų daryti kitaip, kad vaikams būtų lengviau atsiverti, didžioji dalis moksleivių atsakė, jog galėtų daugiau laiko praleisti su jais. Keletas vaikų sakė, jog galėtų labiau stengtis padėti, išklausyti juos, kalbėtis ir nepykti dėl visko, nes visi padaro klaidų.
Tėvai nelaiko vaikų bėdų tikromis
„Telšių ŽINIŲ“ „Facebook“ paskyroje pakvietėme skaitytojus į diskusiją. Klausėme, ar vaikai pasipasakoja apie bėdas, ir ką daryti, kad jie jaustųsi saugiai kalbėdami apie tai, kas skauda?
Alma Linkevičiūtė komentavo: „Vaikai nesipasakoja problemų tėvams, nes tėvai ne tik nelaiko vaikų bėdų tikromis bėdomis, bet dar jų ir sukelia. O ką daryti, kad vaikai pasitikėtų tėvais? Pirmiausia nenaudoti fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus. Priimti vaikus kaip žmones, kurie turi savo mintis, supratimą, norus, ir iš to nesityčioti.“
Internetinis balsavimas
O mūsų surengto internetinio balsavimo metu, kai klausėme, ar skaitytojai mano, kad jų vaikai jiems pasipasakoja apie bėdas, balsuotojai tokie kategoriški nebuvo. 40 proc. atsakė, jog taip – vaikai jiems pasipasakoja apie bėdas. 40 proc. manė, jog vis dėlto vaikai jiems savo problemų nepasako, o 20 proc. nežinojo.
Loading ...
