
Pavasarį ir vasarą gamtoje dažnai sutinkame laukinių gyvūnų jauniklių – stirniukų, kiškių, įvairių paukščių. Žmonės, pamatę vienišus gyvūnus, dažnai klaidingai mano, kad jie yra palikti arba našlaičiai. Tokios skubotos išvados ir į žmonių rankas paimti jaunikliai gali būti pražūtingos gyvūnams. Telšiškis, veterinarijos gydytojas Aurelijus Laurinavičius sakė, jog skambučių arba vizitų dėl rastų laukinių gyvūnų sulaukia neretai – ypač pavasarį ir vasaros pradžioje. Taigi, kaip elgtis gamtoje radus jauniklį ir ką daryti, jei jam akivaizdžiai reikalinga pagalba?
Diana PUZERĖ
Kodėl tėvai palieka jauniklius?
Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį, jog daugeliu atvejų randami vieniši jaunikliai būna palikti tik laikinai. Dažniausiai – kol motinos ieško maisto arba pačios slepiasi nuo plėšrūnų. Tuo metu mažieji laukia tyliai pasislėpę aukštoje žolėje ar krūmuose, o motina grįžta jų pamaitinti vėliau. Taip daroma saugumo tikslais, nes jaunikliai, palyginus su jau suaugusiais gyvūnais, skleidžia tik labai mažą kvapą ir plėšrūnai jų neužuodžia.
Vos žmogus paliečia jauniklį, ant jo lieka žmogaus kvapas. Tai gali atbaidyti motiną arba pritraukti plėšrūnus, kurie kvapą pajunta daug greičiau. Be to, kontaktas su žmogumi gyvūnams sukelia didžiulį stresą. Jauniklis, paimtas iš gamtos, dažnai neišgyvena net kelių dienų – ne tik dėl streso, bet ir dėl specifinių mitybos ir priežiūros reikalavimų. Tai ypač aktualu stirniukams ir kiškiams, kuriuos žmonės neretai parsineša į namus ar bando atiduoti į gyvūnų globos įstaigas.
Panaši situacija ir su paukščių jaunikliais. Kai kurių rūšių jaunikliai, pavyzdžiui, varnėnų, strazdų, zylių, lizdus palieka dar nemokėdami gerai skraidyti. Tokie paukščiukai slepiasi žolėje ar krūmuose ir laukia, kol tėvai atskris jų pamaitinti. Juos paėmus, paukščių tėvai dažnai jų neberanda, o pats jauniklis pasimeta ir žūsta.
Kada pagalba būtina?
Vis dėlto būna atvejų, kai žmogaus pagalba ir globa yra reikalinga. Žmonių prašoma reaguoti ir nepalikti jauniklių likimo valiai tada, kai jaunikliai yra akivaizdžiai sužeisti (kraujuoja, matomos žaizdos, negali judėti), taip pat tada, kai šalia pastebima negyva jų motina, jie yra pavojingoje vietoje (pvz. kelio viduryje) ar akivaizdžiai serga.
Atvejais, kai vis dėlto būtina trumpam paliesti jauniklį (pvz. nunešant jį nuo kelio), būtina vengti tiesioginio kontakto su plika oda. Rekomenduojama mūvėti pirštines arba naudoti žolę, samanas ar audinį, kad žmogaus kvapas nepersiduotų gyvūnui.
Reikia elgtis atsakingai ir rūpestingai bei nepamiršti, kad pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo nuostatas, išgijusius laukinius gyvūnus (išskyrus invazines rūšis) būtina grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti, arba į jiems būdingas buveines arba, jei laisvėje šie gyvūnai neišgyvens – gauti veterinarijos gydytojo rašytinę išvadą, patvirtinančią, kad šiam gyvūnui reikalinga nuolatinė globa. Tokie gyvūnai turi būti laikomi, prižiūrimi, šeriami pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme ir Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse nustatytais reikalavimais. Pažeidus šias nuostatas, gali būti taikomos administracinės atsakomybės priemonės.
Veterinaro komentaras
Veterinarijos gydytojas, telšiškis A. Laurinavičius sakė, jog skambučių arba vizitų dėl rastų laukinių gyvūnų sulaukia neretai – ypač pavasarį ir vasaros pradžioje, kai gamtoje gimsta jaunikliai. Gyventojai dažnai randa kiškių, ežių ar paukščių jauniklius, kuriuos palaiko paliktais ar sužeistais. Taip pat pasitaiko egzotinių paukščių, pelėdų ar net laukinių plėšrūnų – lapių jauniklių ir kt.
Pasak A. Laurinavičiaus, dažniausios problemos: per anksti paimti iš gamtos, nors gyvūnas nėra sužeistas (pvz., stirniukas, kurį motina palieka vieną žolėje); traumos – dažnai dėl automobilių, šunų ar netinkamo žmonių elgesio; išsekimas, dehidratacija arba parazitai; paukščių atveju – iškritimas iš lizdo, nesubrendimas skrydžiui, traumos.
Dažniausiai išgelbėti laukinius gyvūnus yra sudėtingiau nei naminius.
„Laukiniai gyvūnai jautriau reaguoja į žmogaus prisilietimą, patiria didesnį stresą, kuris pats savaime gali būti mirtinas. Jų mitybos, priežiūros ir elgsenos poreikiai yra sudėtingesni, reikalaujantys specializuotų žinių ir sąlygų. Be to, svarbu užtikrinti, kad reabilitacija nesutrikdytų jų gebėjimo grįžti į laukinę gamtą (nebūtų per daug pripratę prie žmonių)“,– teigė veterinarijos gydytojas.
A. Laurinavičius sako, kad radus sužeistą jauniklį, reikėtų situaciją įvertinti objektyviai.
Jei jauniklis akivaizdžiai sužeistas (kraujuoja, negali judėti, yra vangus), būtina kuo greičiau kreiptis į artimiausią įstaigą, kuri rūpinasi laukiniais gyvūnais arba į artimiausią veterinarijos gydytoją.
Jei gyvūnas atrodo sveikas, bet vienas – dažnai geriausia jo neliesti. Dauguma laukinių rūšių jauniklių (pvz. stirnų ar kiškių) tam tikrą laiką būna vieni – tai natūrali apsaugos nuo plėšrūnų strategija.
„Svarbu žinoti: paimtas iš gamtos jauniklis retai kada gali būti grąžintas atgal. Taip galima padaryti daugiau žalos nei naudos. Išvada: sužeistam – padėti, sveikam – nekenkti. Reikėtų vadovautis principu: „Mažiausia intervencija – geriausia pagalba“, ir visada pasitarti su specialistu prieš veikiant“,– įsitikinęs veterinarijos gydytojas.