
„Išsiruošiau vieną dieną gimtinėn, į Pabalvės kaimą, kur užaugau. Kaip visada, norėjau pasivažinėti pramintais keliukais, aplankyti širdžiai mielas vietas. Ypač troškau privažiuoti prie Balvės ežero, tačiau kelią man pastojo toliau važiuoti draudžiantis ženklas ir lentelė „Privati valda“, – guodėsi į redakciją atvykęs Telšių rajono gyventojas. Vyriškis stebėjosi, jog dabar nei pabalviškiai, nei Tryškių gyventojai, nei kas kitas nebegalės nei nusimaudyti, nei pažvejoti. „Na, ir demokratija…“ – nusivylęs atsiduso jis.
Aurelija SERVIENĖ
Paragino kreiptis į inspekciją
Susisiekus su Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vyresniuoju patarėju Ruslanu Golubovu paaiškėjo, jog mūsų minimas žemės sklypas yra privatus ir jis buvo grąžintas natūra nuosavybėn 1999 m. apskrities viršininko sprendimu.
R. Golubovas paaiškino, jog bendroji taisyklė yra tokia, kad priėjimas prie vandens telkinių negali būti užtvertas. Tačiau kokia konkrečiai situacija yra šiuo nurodytu atveju, ar yra daromas / padarytas pažeidimas, galima nustatyti tik atlikus faktinį patikrinimą vietoje.
Patikinęs, kad nuo 2024 m. žemės naudojimo valstybinės kontrolės funkcijas vykdo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, paragino šiuo atveju kreiptis į inspekciją.
Tą ir padarėme…
Netrukus sulaukėme Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Žemės naudojimo valstybinės priežiūros departamento Vakarų Lietuvos 2-ojo žemės naudojimo priežiūros skyriaus atsakymo.
Citata: „Atsižvelgdami į tai, kad pateiktame paklausime nėra nurodytos faktinės aplinkybės dėl privačios ar valstybinės žemės užėmimo ir naudojimo, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 str. 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, persiunčiame nagrinėti pagal kompetenciją paklausimą dėl priėjimo prie valstybinio vandens telkinio (Balvės ežero) galimybių Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos.“
Tai nėra pažeidimas
Redakcijos paklausimas, apsukęs ratuką, vėl sėkmingai sugrįžo į Nacionalinę žemės tarnybą.
Tęsėme bendravimą su Viešųjų ryšių skyriaus vyresniuoju patarėju R. Golubovu. Jo teigimu, sklype esantis keliukas yra įtrauktas į bendrą šio privataus sklypo plotą, jam nėra nustatytas servitutas, t. y. teisė juo naudotis kitiems asmenims.
„Bendroji taisyklė yra tokia, kad priėjimas prie vandens telkinių negali būti užtvertas. Šiuo konkrečiu atveju priėjimas nėra užtvertas, o tik stovi draudžiamasis ženklas patekti į privačią nuosavybę. Tai nėra pažeidimas. Pažeidimas būtų tuomet, jeigu sklypo savininkas būtų užtvėręs pakrantę ir taip žmonėms būtų apribota galimybė praeiti palei visą ežero pakrantę“, – teigė Viešųjų ryšių skyriaus atstovas.
Teisės ir pareigos
Pasak R. Golubovo, priėjimo prie vandens telkinių tema yra aktuali nuolat, ypač vasarą. Dažnai būna atvejų, kad žmonės daug metų naudojasi kažkuriuo jiems patogiu priėjimu per privatų sklypą ir staiga sklypo savininkas tai uždraudžia daryti.
„Natūraliai kyla pasipiktinimas, ir neva teisių pažeidimas, tačiau būtina pažymėti, kad asmenys, norintys patekti prie vandens telkinio, turi ne tik teises, bet ir pareigas“, – kalbėjo Viešųjų ryšių skyriaus vyresnysis patarėjas.
Žemės įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės naudojimo santykius ir sąlygas, nustatyta žemės sklypų, besiribojančių su vandens telkiniais, savininkų (naudotojų) pareiga leisti kitiems asmenims prieiti prie vandens telkinių nustatytomis ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotomis pakrantės apsaugos juostomis. Prie kiekvieno didesnio natūralaus vandens telkinio yra nustatytos pakrantės apsaugos juostos ir zonos, kuriose užtikrinamas laisvas 5 metrų pločio priėjimas.
R. Golubovo teigimu, greta teisės naudotis vandens telkiniais poilsiautojams teisės aktai numato ir tam tikras pareigas: negalima eiti per privatų kiemą / sklypą, naudotis žmonių teisėtai įrengtais lieptais ir kita privačia infrastruktūra, pažeidinėti viešąją tvarką, šiukšlinti ir pan.
Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, jog asmenų teisė naudotis pakrante be užtvėrimų ir čia apsistoti yra neatskiriama nuo pareigos užtikrinti, kad apsistojimo vietoje aplinka nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos (išneštos). Saugomų teritorijų įstatymas numato ne tik teisę apsistoti privačioje pakrantėje, bet ir pareigą ją sutvarkyti.
„Jeigu pasirinktoje apsistoti pakrantės be užtvėrimų dalyje yra nurodyta informacija, kad žemės sklypas yra privati nuosavybė, savarankiškai pakrantėje be užtvėrimų apsistosiantys asmenys be žemės savininko sutikimo gali apsistoti tik šviesiuoju paros metu (ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus)“, – pasakojo R. Golubovas.