
Degaičių bibliotekoje atidaryta degaitiškės Sigutės Zdanavičienės tapybos darbų paroda, skirta ypatingai progai – jos mamos Bronės Trepenaitienės 95-erių metų jubiliejui paminėti. Garbingą sukaktį senolė švęs kovo 5 dieną.
Sigutės paveiksluose atsispindi ne tik spalvos, bet ir jausmai. Autorė daugiausia kuria abstrakcijas, pasitelkdama akvarelę, guašą, akrilą ir kitą techniką. Be tapybos, kita Sigutės aistra – roko muzika.
Aurelija SERVIENĖ
Parodos atidarymas
Parodos atidarymo renginyje susirinkusiuosius pasveikino Degaičių bibliotekininkė Rita Mineikienė, džiaugdamasi, kad Degaičiuose gyvena daug talentingų žmonių. Viena jų – S. Zdanavičienė, kurios kūrybą šiandien galime išvysti jos paveiksluose.
Apie autorę…
S. Zdanavičienė gimė Jonavoje. Jonavos vidurinėje mokykloje baigusi pirmą klasę, su šeima persikraustė gyventi į Telšius. Nuo antros klasės Sigutė mokėsi Telšių 3-iojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė „Germanto“ progimnazija).
„Nuo mažens mėgau dainuoti. Lankiau Telšių vaikų muzikos mokyklą, dainavau mokyklos ansamblyje, chore. Baigusi vidurinę įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, į rusų kalbos ir literatūros specialybę. Institute dainavau chore „Pavasaris“. Baigusi studijas grįžau į Telšius ir 40 metų išdirbau toje pačioje Telšių 3-iojoje vidurinėje mokykloje“, – apie save pasakojo degaitiškė.
Kiek tik save pamena, šalia jos visada buvo daina ir piešimas. Iš pradžių perpiešdavo karikatūras iš žurnalo „Šluota“, vėliau piešdavo savo bendrakursių, kolegų mokytojų draugiškus šaržus. Tapyti pradėjo jau suaugusi.
Moteris dėkinga Nijolei Tamulionienei, kuri išmokė daryti monotipiją, ir kaunietei Violetai Goštautienei, patarusiai, kaip derinti spalvas.
Talentas užkoduotas genuose
Sigutės paveiksluose susilieja įvairi technika: akvarelė, guašas, akrilas, aliejus, monotipija. Būdama savamokslė, ji viską kuria iš širdies, remdamasi vien savo talentu.
Kiekvienas Sigutės paveikslas turi pavadinimą, kuris gimsta jau baigus darbą. Ji pasakoja, kad pirmiausia ją aplanko įvairios mintys, kurios vėliau nugula ant drobės, o tik tada atsiranda kūrinio pavadinimas.
Pirmieji jos kūrybos vertintojai – vaikai. Dukra visuomet giria mamos paveikslus, o du sūnūs nevengia ir kritikos. Jie skatina ją eksperimentuoti ir pereiti nuo mažų drobių prie didesnių formatų – galbūt tam ateis laikas.
Kūrėja piešia tada, kai jaučia įkvėpimą, kai aplanko pakili nuotaika. Tuomet viskas aplinkui išnyksta – nebeskaičiuojamas laikas, nereikia nei valgyti, nei atsitraukti. Kūryba jai tampa visišku atsiribojimu nuo kasdienybės, tikra meditacija.
Sigutės genuose tikriausiai užkoduota meilė kūrybai. Jos mamos brolis buvo ištremtas į Sibirą. Dėdė tapydavo nuostabius peizažus, rašydavo eilėraščius ir išsiskyrė puikia kaligrafija. Visa jų šeima buvo nepaprastai muzikali. Todėl, sako Sigutė, nieko keisto, jog jai patinka roko muzika.
Talentingieji degaitiškiai
Į parodą atvykusios S. Zdanavičienės kolegės mokytojos vieningai tvirtino, jog ji esanti talentinga iš prigimties. Dirbdamos kartu, jos ne kartą pastebėjo Sigutės kūrybingumą – menas ją lydėjo visur. Nors kolegės nuolat ją ragino tapyti, tam, matyt, turėjo ateiti savas laikas.
Susirinkusieji negailėjo autorei gražių žodžių, didžiavosi, kad toks kūrybingas žmogus gyvena Degaičiuose. Dar ilgai visi stoviniavo prie paveikslų, gėrėjosi jais ir dalijosi įspūdžiais.
Šiltų padėkos žodžių sulaukė ir bibliotekininkė. Būtent ji Sigutę paragino surengti autorinę parodą.