Eu­ro­pos pa­vel­do die­nos Var­niuo­se: apie ry­šius, įta­kas, ke­lius

Že­mai­čių mu­zie­jus „Al­ka“, at­si­žvelg­da­mas į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kvie­ti­mą jung­tis prie šių me­tų Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų „Kul­tū­ros pa­vel­das: ry­šiai, įta­kos, ke­liai“, pa­kvie­tė vi­sus į ren­gi­nį „Ba­ro­ko pėd­sa­kais per Že­mai­ti­ją“ Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­ju­je.

At­ra­di­mai mu­zie­jaus sa­lė­se

Į ba­ro­ko ke­lią pir­mie­ji lei­do­si Var­nių Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus gim­na­zi­jos ket­vir­to­kai kar­tu su kul­tū­ri­nės veik­los koor­di­na­to­re Vai­va Kve­da­rie­ne edu­ka­ci­jo­je „Ini­cia­lo dirb­tu­vės“. Ini­cia­lai, mo­nog­ra­mos, her­bai – neats­ki­ria­ma Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės kul­tū­ros da­lis, pa­li­ku­si šian­dien gau­sy­bę įmin­tų ir vis dar neatsk­leis­tų is­to­ri­jos pa­slap­čių. Pra­di­nu­kams edu­ka­to­rė at­sklei­dė, ko­kie as­me­nys sle­pia­si po ini­cia­lais Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je ir kaip ini­cia­lo is­to­ri­ja su­si­ju­si su Nau­jo­jo Tes­ta­men­to Evan­ge­li­ja. Su­ži­no­ję apie is­to­ri­nę ini­cia­lo reikš­mę, jo or­na­men­tus ir sim­bo­lius, mo­ki­niai ban­dė su­si­kur­ti jį pa­tys. Ir ga­li­ma pa­tvir­tin­ti: dar­bas jiems pa­vy­ko pui­kiai.

Kol edu­ka­ci­jų kla­sė­je vi­rė dar­bas, ba­ro­ko pėd­sa­kų Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­ju­je ieš­ko­ti lan­ky­to­jai lei­do­si su Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ pa­ro­dų ir eks­po­zi­ci­jų ku­ra­to­re Mo­ni­ka Su­din­tai­te eks­kur­si­jo­je „Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės at­spin­džiai: at­vaiz­dai, var­dai, ste­buk­lai“. Vaikš­tant mu­zie­jaus erd­vė­mis at­skleis­ta, ko­kie žmo­nės kū­rė ba­ro­ki­nę Že­mai­ti­ją ir Lie­tu­vą, pa­pa­sa­ko­ta, ko­kių ste­buk­lų bū­ta LDK, kiek su­kne­lių ir ka­rū­nų tu­rė­jo ste­buk­lin­gi Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dai. Eks­kur­si­jos da­ly­viai iš­gir­do pa­sa­ko­ji­mus apie tarp­kul­tū­ri­nius di­di­kų ry­šius Že­mai­ti­jo­je bei iš­vy­do jų gy­ve­ni­mus rep­re­zen­tuo­jan­čius me­no kū­ri­nius iš Eu­ro­pos.

Til­tai tarp praei­ties ir da­bar­ties

Ren­gi­nys baig­tas dis­ku­si­ja „Kon­temp­liuo­ti Evan­ge­li­ją – se­nų­jų Švėkš­nos baž­ny­čios pa­veiks­lų pa­sa­ko­ji­mas“ su dr. As­ta Gi­niū­nie­ne ir kun. Al­gir­du Ake­lai­čiu. Svars­ty­ta apie tai, kaip šie pa­veiks­lai ir Bib­li­jos pa­sa­ko­ji­mai ge­ba nu­ties­ti til­tus „į“ šian­die­ną ar­ba „iš“ jos. Dis­ku­si­jo­je at­skleis­ta, kad pa­grin­di­nė Švėkš­nos baž­ny­čios pa­veiks­lų pa­skir­tis bu­vo įvaiz­din­ti Šven­tą­jį Raš­tą – ti­kin­tie­ji aki­mis ga­lė­jo klai­džio­ti po dro­bė­je pa­vaiz­duo­tas Se­no­jo ir Nau­jo­jo Tes­ta­men­to sce­nas, skai­ty­ti teks­tus, su­grįž­ti prie įsi­min­ti­nų, su­jau­di­nu­sių ar pra­kal­bė­ju­sių sce­nų. Kris­taus ka­po – di­din­gos sce­nos su de­ko­ra­ci­jo­mis – apo­gė­ju­mi lai­ko­mi XVII–XVIII am­žiai. To­kio ti­po Di­džio­sios sa­vai­tės api­pa­vi­da­li­ni­mas pa­pli­tęs vi­so­je ka­ta­li­kiš­ko­je Eu­ro­po­je, la­biau­siai su­kles­tė­jo Al­pių re­gio­ne – Vo­kie­ti­jo­je, Aust­ri­jo­je, pa­sie­kė ir Lie­tu­vą.

„Paukš­tui­tis“ nu­tū­pė Var­niuo­se

Tą­dien Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų pro­gra­ma Var­niuo­se bu­vo la­bai įvai­ri. Į ren­gi­nį su­si­bur­ta ne tik dėl edu­ka­ci­jos, eks­kur­si­jos bei dis­ku­si­jos, bet ir dėl to, kad sa­vo smal­su­mą pa­ten­kin­tų tiek var­niš­kiai, tiek ki­ti kul­tū­ros lau­ko žmo­nės dar vie­na de­ta­le – me­no ženk­lu „Paukš­tui­tis“ ant Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus sie­nos. Pas­ta­to, ku­ria­me daug me­tų yra puo­se­lė­ja­ma ir sau­go­ma is­to­ri­nė at­min­tis.

Bend­ra­dar­biau­jant su Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­be, jau­nie­siems kū­rė­jams ir pro­fe­sio­na­liems me­ni­nin­kams su­teik­ta pui­ki ga­li­my­bė rea­li­zuo­ti sa­vo kū­ry­bos dar­bus, o pa­sta­rai­siais me­tais į me­no kū­ri­nius dai­liai įpin­ti ir že­mai­čių kal­bą įgy­ven­di­nant Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tą „Pla­ke­čių že­mai­čių kal­bai kū­ri­mas ir mon­ta­vi­mas“.

Įžan­gą į svar­bų Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų mo­men­tą pra­dė­jo Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja mu­zie­ji­nei veik­lai Ing­ri­da Vai­tie­kie­nė, kal­bą apie tar­pins­ti­tu­ci­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo svar­bą tę­sė Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Telšių–Tauragės te­ri­to­ri­nio sky­riaus ve­dė­ja Au­re­li­ja Rič­ku­vie­nė, Var­nių se­niū­nas Ro­lan­das Bru­žas.

Apie tai, ką reiš­kia į bend­ruo­me­nę įsi­lie­ti aka­de­mi­nei bend­ruo­me­nei, kal­bė­jo Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to de­ka­nas pro­f. Ra­mū­nas Ba­nys.

Pla­nuo­jant Eu­ro­pos pa­vel­do die­nų ren­gi­nį, lyg iš praei­ties pri­si­mi­ni­mų į da­bar­tį ant straz­de­lio spar­nų at­skri­do bron­zi­nis su­lanks­ty­tas la­pe­lis. O ant jo už­ra­šy­tas teks­tas dū­ni­nin­kų tar­me, tai – Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės (ar­ba Dau­jo­ty­tės) ei­lė­raš­tis, ku­rį per­skai­tė Vi­da Čė­jaus­kie­nė, mo­te­ris, ku­rios gy­ve­ni­mo vin­giai vis per­si­pi­na su Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės kū­ry­ba.

Me­no kū­ri­nys, ku­ris bu­vo ati­deng­tas Var­niuo­se, skir­tas že­mai­čių kal­bai, Že­mai­tiš­ko raš­to me­tams įpras­min­ti Var­niuo­se. Me­no ženk­lo pa­va­di­ni­mas – „Paukš­tui­tis“. Žo­dis mie­las au­siai ir lei­džia su­si­kur­ti sau ne­pap­ras­tai jau­kų vaiz­di­nį. Kū­ri­nio au­to­rius – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Tel­šių fa­kul­te­to 4 kur­so stu­den­tas Sta­nis­lo­vas Ado­mai­tis, dar­bo va­do­vas – doc. Min­dau­gas Šim­ke­vi­čius, ar­chi­tek­tas pro­f. R. Ba­nys. Ren­gi­ny­je pla­čiau apie kū­ri­nį pa­pa­sa­ko­jo bei pri­sta­tė idė­ją, vir­tu­sią ma­te­ri­ja, dar­bo au­to­rius ir va­do­vas.

Nors ren­gi­ny­je da­ly­vau­ti ne­ga­lė­jo pa­ti V. Dau­jo­ty­tė, ta­čiau prie straz­de­lio ji pa­li­ko laiš­ką, ku­rios iš­trau­ka da­li­ja­mės:
„Ką no­rė­čiau pa­sa­ky­ti prie Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus du­rų, prie „Straz­dui­čio“. Nuo pir­mos kla­sės, kai su­pra­tau, kad, be ma­no na­mų kal­bos, yra dar ir ki­ta – mo­kyk­los kal­ba, ta­pau dvi­kal­be. Lais­vai kal­bu lie­tu­vių ir že­mai­čių kal­bo­mis. Te­bus čia pa­mi­nė­ta Si­riš­kės pra­džios mo­kyk­la prie Girgž­dū­tės kal­no. Si­riš­kės kai­mas, bu­vu­sio ūki­nin­ko Ado­mo Va­si­liaus­ko so­dy­ba tarp ber­žų, ku­rio­je lai­ki­nai bu­vo įsi­kū­ręs ma­no am­ži­na­sis uni­ver­si­te­tas. Sa­vo dvi­kal­bys­tės lai­ky­siuo­si ir sto­vė­da­ma prie Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jaus, tik­rai man šven­tą die­ną, kai prie du­rų bus pri­seg­tas ne­sup­lė­šo­mas, jei ir nu­plė­šia­mas la­pe­lis su že­mai­tiš­kais šio kraš­to žo­džiais, tvir­ti­nan­čiais: „…ka kuož­nas paukš­tui­tis žė­na, kun les­ti ė kun ėš­mes­ti, ka kuož­nam kal­ba at­skė­ra…“, ka tvar­ka, ė kal­buos, ė pa­sau­li, ėš gėlē kėln.

Na­laukts, ne­tė­kiets bo­va tas džiaugs­mas, mu­siek ėš gilē ėš­kė­lės Min­dau­gū Šim­ke­vi­čiū, tos mo­na so­die­tos žuo­de­lios pa­rėnk­tė. Svarbē mon ī pa­mi­na­vuo­ti, ka Mėn­daugs, ka ė na­matīts, ī su­sieds ėš Ken­sun, ėš kė­tuos Girgž­dū­tis po­sės. Vuo ap­le miest­ra Sta­nis­luo­va aš nie­ka na­žė­nau, al jau ė žė­nau, ka ga­bos ons ī, ka tor ta­lėn­ta, vuo na plė­ka lėn­ta. Nu ė die­kū abījīms, būs­ma dabā kap ė gė­mė­nis, sīkio pri tuos gar­bėn­gas sīnas. Mu­zie­jū die­kū, ka pri­je­mi, ė Var­niams die­kū. Visīms, kas či atei­siāt, die­kū. So­sė­tė­kėt „Va­lon­čiaus dar­že­lie“, gal da ė no­sit­rau­kėt, kap mū­sa ma­mas, tievā, cio­cės, die­dis, ba­bū­nis, se­nutē… Či ė pa­baig­so že­mai­tiš­ka šne­kie­jėm, kat­ras mon kap ė švėnts ī, da pa­skai­ty­so trum­pa ei­lie­raš­to­ka – iš teisī­bis ap­lei že­mai­tėš­ka švėn­to­ma:
klau­si, ku­die ta­mi au­di­mi
jūds so ža­lio,
vuo na žal‘s so jū­du,
mu­siek, ka že­mis jū­doms,
vuo žuo­lies ža­loms,
ka gīvībi aiš­kiau vei­zie­tūs,
ka ė tum­suo žė­bie­ti žė­bie­to.

Dar lie­tu­viš­kai ke­lis žo­džius. Esa­me tik­rai šven­to­je vie­to­je, gal ir po mū­sų ko­jo­mis di­džio­jo Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos pa­lai­kai, juk bu­di mu­my­se jo pa­ma­ti­nis klau­si­mas: kur­gi yra tau­ta, to­kia pra­sta ir nie­kin­ga, kad ne­tu­rė­tų tė­vų že­mės, pa­pro­čių ir kal­bos. Gal ir ne­sa­me to­kie pra­sti ir nie­kin­gi, gal tik ne­pa­kan­ka­mai rū­pes­tin­gi. Gal per daug išė­ję į pa­vir­šių, ne­be­no­ri­me, kad bū­tų gi­liau, tad ir sun­kiau. Juk ge­riau, kai leng­viau, links­miau, ska­niau. O reik­tų ir kad sun­kiau. Ku­ni­gų se­mi­na­ri­ja bu­vo že­mai­čių ka­ta­li­kiš­kas uni­ver­si­te­tas. Jei pa­lan­kes­nės są­ly­gos, jis ga­lė­jo išaug­ti Liu­ve­ną, Fri­bū­rą. Nei­šau­go. Bet ir da­bar yra dar ką pa­da­ry­ti. Rei­kė­tų pa­da­ry­ti. Pri­va­lė­tu­me pa­da­ry­ti. Kad la­biau skam­bė­tų Var­niuo­se, Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je stu­di­ja­vu­sių di­džių­jų poe­tų ir Lie­tu­vos vi­suo­me­nei itin svar­bių as­me­nų var­dai: An­ta­no Ba­ra­naus­ko ir jo bi­čiu­lio Kle­men­so Kai­rio, An­ta­no Straz­do. Kad gy­va mums lik­tų neįs­pė­ja­ma An­ta­no Straz­do mįs­lė, įko­duo­ta ei­lė­raš­ty­je „Ei, Die­ve Die­vu­lai­tis“: „Ei, Die­ve Die­vu­lai­tis, / Es­mu tik­ras že­mai­tis, / Iš mo­čios ir iš tė­vo, / Ap­sa­ky­siu dėl Die­vo! <…> „Lie­tu­von iš Že­mai­čių / Ėjau su di­džiu krai­čiu.“

Ats­ki­ra kal­ba vys­ku­pas ir kul­tū­ri­nin­kas Mo­tie­jus Va­lan­čius. Lie­tu­vai, ne tik Že­mai­ti­jai, bū­ti­nas „Va­lan­čiaus cent­ras“. Ne tik edu­ka­ci­joms, kaip da­bar įpras­ta, bet rim­tiems ty­ri­mams, lei­dy­bos dar­bui. Sa­ky­si­te, kad ne­tu­ri­me žmo­nių, to­kiam dar­bui pa­si­ruo­šu­sių. Kai bus rei­ka­las, at­si­ras ir žmo­nių. Vi­sa­da at­si­ras­da­vo. Tik su­for­mu­luo­ki­me Rei­ka­lą, tik pra­ver­ki­me pa­ties Vys­ku­po tam rei­ka­lui pa­lik­tus ir da­bar res­tau­ruo­tus na­mus.“

Že­mai­čių mu­zie­jaus „Al­ka“ kul­tū­ri­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Do­na­ta KAZ­LAUS­KIE­NĖ