Ka­puo­se že­lia abe­jin­gu­mo ar nuo­lan­ku­mo žo­lė?

Re­dak­ci­ją pa­sie­kė laiš­kas, ku­ria­me kraš­tie­tis da­li­ja­si gi­liais iš­gy­ve­ni­mais. Lan­ky­da­ma­sis Tel­šių se­no­sio­se ka­pi­nė­se vy­riš­kis su­si­dū­rė su skau­džia rea­ly­be – dva­si­nin­kų ka­pai, ku­rie tu­rė­tų bū­ti pa­gar­bos ir at­mi­ni­mo sim­bo­lis, at­ro­do ap­leis­ti ir už­mirš­ti. Kur din­go pa­gar­ba mi­ru­sia­jam?

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Kraš­tie­čio laiš­kas

„Po dau­ge­lio me­tų bu­vau at­vy­kęs į Tel­šius. Ka­dan­gi esu se­nas, gi­mi­nes ir pa­žįs­ta­mus lan­kiau ka­puo­se ir iš­vy­kau iš kaž­ka­da sa­vu lai­ky­to mies­to skau­da­ma šir­di­mi. Ke­ti­nau ty­lė­ti (kas aš toks, kad reikš­čiau prie­kaiš­tus), bet su to­kia grau­ža­ti­mi sun­ku bū­ti. Ry­žau­si pa­ra­šy­ti. Pra­šau, ne­py­ki­te, bet pa­sa­ky­ki­te, ko­dėl taip ap­leis­ti Tel­šių ka­pi­nė­se pa­lai­do­tų ku­ni­gų ka­pai? Ty­čia? Ne­ga­liu pa­ti­kė­ti? Iš pra­džių ma­niau, kad vie­no man ar­ti­mo ga­ny­to­jo toks ka­pas, bet su­si­ra­dau dar vie­ną, pa­skui ki­tą… Vi­si ap­žė­lę… Sup­ran­tu, ka­pai se­ni, gi­mi­nės pra­re­tė­ję, o gal ir vi­si Ana­pi­lin iš­ke­lia­vę, bet kur ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nė? Kur vals­ty­bi­nės val­džios pla­tus ma­ty­mas? Kas vyks­ta? Ar tik­rai be­li­ku­sios tik skam­bios fra­zės, pa­ro­do­mie­ji ren­gi­niai prie kuo aukš­tes­nių bokš­tų? Kur pa­pras­ta pa­gar­ba mi­ru­sia­jam? Kur pa­si­dė­jo ka­ta­li­ko nuo­lan­ku­mas ir tar­nys­tė? Kur din­go pa­pras­tie­ji ste­buk­lai – my­lė­ti ar­ti­mą čia ir ana­pus? Nie­ko ne­kal­ti­nu, tik skau­da, kad že­lia ga­ji abe­jin­gu­mo žo­lė.

Kraš­tie­tis.“

Ka­pų sa­vy­bė – nyk­ti

Pa­ko­men­tuo­ti si­tua­ci­ją pa­pra­šė­me Tel­šių vys­ku­pi­jos ku­ri­jos kanc­le­rio kan. Ha­rol­do Šnei­de­rai­čio.

„Kaip liu­di­ja is­to­ri­ja, Tel­šiuo­se pir­mo­ji pa­ra­pi­ja įsi­kū­rė XVI a., o XVII a. – ir ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­nas. Per tuos šimt­me­čius Tel­šių že­mė­je ga­li bū­ti pa­lai­do­ta apie šim­tą ku­ni­gų ir vie­nuo­lių, ku­rių ka­pų vie­tos ga­li bū­ti tik nu­spė­ja­mos. Taip yra dėl to, kad ne­bu­vo tra­di­ci­jos sta­ty­ti pra­šmat­nių pa­mink­lų ar ki­tų ka­pą žy­min­čių ženk­lų. Kol ant ka­po sto­vė­jo me­di­nis kry­žius, tol bu­vo ženk­li ir ka­po vie­ta. Vie­no­je se­niau­sių Tel­šių ra­jo­no pa­ra­pi­jų – Var­niuo­se – yra pa­lai­do­ta daug Že­mai­ti­jos krikš­čio­ni­ni­mui ir kul­tū­rai nu­si­pel­niu­sių ku­ni­gų bei vys­ku­pų, ta­čiau jų ka­pa­vie­čių neiš­li­ko.

Pab­rė­žiant žmo­gaus gy­ve­ni­mo men­ku­mą ir nu­si­že­mi­ni­mą, bu­vo pa­pro­tys lai­do­ti ant ta­ko, kad ki­ti ei­da­mi min­dy­tų. Ši tra­di­ci­ja ypač iš­pli­to vie­nuo­ly­nuo­se, to­dėl ei­da­mi į bu­vu­sią vie­nuo­ly­no baž­ny­čią – šian­die­ni­nę Tel­šių ka­ted­rą – mes vyk­do­me vie­nuo­lių va­lią ir min­do­me jų ka­pus. Tuo bu­vo no­ri­ma pa­brėž­ti, kad ne mi­ru­sio kū­no ar ka­pa­vie­tės pa­ger­bi­mas, bet mal­da yra nau­din­giau­sia mi­ru­sie­siems. Pa­si­lai­do­ji­mai ant ta­ko bu­vo taip pat ir nu­si­že­mi­ni­mo bei at­gai­los žy­mė. Vil­niaus Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo baž­ny­čios fun­da­to­rius My­ko­las Ka­zi­mie­ras Pa­cas pa­no­ro pa­si­lai­do­ti po baž­ny­čios slenks­čiu, kad ei­nan­tys į baž­ny­čią ga­lė­tų min­dy­ti jo ka­pą. Pa­na­šiai pa­siel­gė ir Pa­žais­lio vie­nuo­ly­no fun­da­to­rius Kris­tu­pas Zig­man­tas Pa­cas“, – pa­sa­ko­jo H. Šnei­de­rai­tis.

Dva­si­nin­kas tei­gė, kad XIX a. pa­bai­go­je ėmė for­muo­tis tra­di­ci­ja žmo­gaus ka­pą taip pa­žy­mė­ti, kad jis kuo il­giau iš­lik­tų. Tam pa­grei­tį su­tei­kė ir tech­no­lo­gi­jos, lei­džian­čios pa­pras­čiau ap­do­ro­ti ak­me­nį bei me­ta­lą ir pa­ga­min­ti pa­mink­lą. So­viet­me­čiu pa­pli­to ma­si­nės ga­my­bos be­to­ni­niai pa­mink­lai, ku­rie nė­ra at­spa­rūs at­mos­fe­ros po­ky­čiams ir pa­smerk­ti suir­ti.

Pa­sak H. Šnei­de­rai­čio, baž­ny­čių šven­to­riuo­se pa­lai­do­tų dva­si­nin­kų ka­pa­vie­tes dau­giau ar ma­žiau pri­žiū­ri ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nė, o ka­pi­nė­se pa­lai­do­tų – tiek ti­kin­tie­ji, tiek gi­mi­nai­čiai. Na­tū­ra­lu, kad, praė­jus daug me­tų po dva­si­nin­kų mir­ties, ne­be­lie­ka žmo­nių, be­si­rū­pi­nan­čių jų ka­pais. Nau­jos ti­kin­čių­jų kar­tos net ne­ži­no apie dva­si­nin­kų pa­lai­do­ji­mo vie­tas, to­dėl svar­bu at­kreip­ti į tai pa­ra­pi­jų kle­bo­nų bei ti­kin­čių­jų dė­me­sį.

„Ka­pų sa­vy­bė – nyk­ti, to­dėl mi­ru­sie­siems svar­bu ne tiek ka­pų prie­žiū­ra, kiek mal­da už juos. Vė­li­nių ok­ta­vo­je baž­ny­čio­se mel­džia­si už to­je pa­ra­pi­jo­je tar­na­vu­sius dva­si­nin­kus, už pa­ra­pi­jos že­mė­je pa­lai­do­tus pa­ra­pi­jie­čius… Ne vi­sa­da ga­li­me pri­žiū­rė­ti ka­pus, ta­čiau vi­suo­met ga­li­me jiems do­va­no­ti mal­dą. Jiems tai yra ge­riau­sia do­va­na!“ – tvir­ti­no H. Šnei­de­rai­tis.

Nep­ri­žiū­ri­mų ka­pa­vie­čių li­ki­mas

2011 m. rug­sė­jo 29 d. Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mu bu­vo pa­tvir­tin­tos Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės te­ri­to­ri­jo­je esan­čių ka­pi­nių tvar­ky­mo tai­syk­lės.

Tai­syk­lė­se nu­ro­do­ma: jei­gu ka­pa­vie­tė il­giau nei me­tus ne­pri­žiū­ri­ma, ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jas įspė­ja at­sa­kin­gą as­me­nį. Jei­gu neį­ma­no­ma nu­sta­ty­ti at­sa­kin­go as­mens, ka­pa­vie­tė­je pa­lie­ka­ma len­te­lė, ku­rio­je nu­ro­dy­ta rei­ka­lin­ga in­for­ma­ci­ja. Jei per me­tus ka­pa­vie­tė ne­sut­var­ko­ma, pri­žiū­rė­to­jas in­for­muo­ja Sa­vi­val­dy­bę ir ati­tin­ka­mą re­li­gi­nę bend­ruo­me­nę. Po 2–3 me­tų, jei ka­pa­vie­tė vis dar ne­pri­žiū­ri­ma, Sa­vi­val­dy­bės ko­mi­si­ja ga­li pri­pa­žin­ti ją ne­pri­žiū­ri­ma. Pri­pa­žin­tos ne­pri­žiū­ri­mos ka­pa­vie­tės duo­me­nys skel­bia­mi Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je.

As­me­nys, no­rin­tys pri­žiū­rė­ti ka­pa­vie­tę, tu­ri kreip­tis į Sa­vi­val­dy­bę ar­ba re­li­gi­nę bend­ruo­me­nę raš­tu per 20 dar­bo die­nų nuo spren­di­mo pa­skel­bi­mo. Spren­di­mas dėl prie­žiū­ros tei­sių su­tei­ki­mo prii­ma­mas per 20 dar­bo die­nų, tei­kiant pir­me­ny­bę ka­pa­vie­tė­je pa­lai­do­tų as­me­nų gi­mi­nai­čiams. As­muo, ku­riam su­teik­ta tei­sė pri­žiū­rė­ti ka­pa­vie­tę, ga­li gau­ti lei­di­mą lai­do­ti jo­je ar­ba bū­ti pa­lai­do­tas jo­je.