Sve­čiuo­se – mū­sų skai­ty­to­jų my­li­miau­sios šei­mos gy­dy­to­jos

Ba­lan­džio 27-oji – Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­na. Šia pro­ga svei­ki­na­me vi­sus me­di­ci­nos dar­buo­to­jus – jų at­si­da­vi­mas ir rū­pi­ni­ma­sis bend­ruo­me­nės na­riais ver­ti pa­gar­bos ir dė­kin­gu­mo.

Šios pro­fe­si­nės šven­tės pro­ga feis­bu­ko „Tel­šių ŽI­NIŲ“ pa­sky­ro­je ba­lan­dį pa­skel­bė­me me­di­kų mė­ne­siu ir pa­pra­šė­me skai­ty­to­jų pa­žy­mė­ti sa­vo my­li­miau­sius me­di­kus, ku­riuos no­rė­tų, kad pa­kal­bin­tu­me. Pa­dė­kų, svei­ki­ni­mų ir gra­žių žo­džių su­lau­kė daug šei­mos gy­dy­to­jų. Kal­bi­na­me tris iš jų – Kris­ti­ną Vap­sai­tę, Vir­gi­ni­ją Šmi­tai­tę-Čiu­raus­kie­nę ir Sond­rą Jog­mi­nie­nę. Paš­ne­ke­siai apie me­di­ko ke­lio pa­si­rin­ki­mą, dar­bo pliu­sus ir mi­nu­sus, šių die­nų gy­dy­to­jo svar­bą ir, ži­no­ma, svei­ka­tą.

Mei­da GAI­ŽAUS­KAI­TĖ

Kli­ni­kos „In­Me­di­ca“ šei­mos gy­dy­to­ja Kris­ti­na Vap­sai­tė

Gy­dy­to­ja K. Vap­sai­tė ki­lu­si iš Ra­sei­nių, bet nuo me­di­ci­nos stu­di­jų bai­gi­mo dir­ba, gy­ve­na ir ju­bi­lie­ji­nį dar­bo sta­žo 10-me­tį mi­ni Tel­šiuo­se.

„Jau mo­kyk­lo­je ži­no­jau, kad bū­siu gy­dy­to­ja ir bū­tent šei­mos gy­dy­to­ja. Man bu­vo ypač įdo­mu žmo­gaus ana­to­mi­ja. Ki­ta­me dar­be sa­vęs net neį­si­vaiz­duo­ju. Tel­šius pa­si­rin­kau, nes ma­no kur­so drau­gė bu­vo iš Tel­šių, ku­ri pa­siū­lė čia kar­tu va­žiuo­ti. Ta­da šei­mos ne­tu­rė­jau, pa­gal­vo­jau, kad Tel­šiai ar­čiau jū­ros, gra­žus mies­tas, tai bus pui­kus pa­si­rin­ki­mas. Čia įsi­tvir­tin­ti pa­vy­ko pui­kiai, ko­lek­ty­vas ge­ras, iš kar­to bu­vo daug pa­cien­tų ir dar­bo.

Di­džiau­sias pliu­sas šia­me dar­be – man la­bai pa­tin­ka ma­no dar­bas, na, o mi­nu­sas, kad di­de­lis pa­cien­tų krū­vis. Pa­juo­kau­siu, gal ateis toks lai­kas, kai vie­toj gy­dy­to­jo dirbs dirb­ti­nis in­te­lek­tas, bet šiuo me­tu gy­dy­to­jas vis dar rei­ka­lin­gas pa­cien­tui. Kar­tu spren­džia­me la­bai daug klau­si­mų, pa­de­da­me, o pa­cien­tai mū­sų klau­so. Ži­no­ma, da­bar gy­dy­to­jas tu­ri bū­ti la­biau pa­si­kaus­tęs, nes pa­cien­tai pa­tys itin ap­si­skai­tę, kar­tais gy­dy­to­jui ten­ka įro­di­nė­ti sa­vo tie­są. Taip pat gy­dy­to­jas tu­ri nuo­lat mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti.

Pa­cien­tams pa­ta­riu lai­ky­tis svei­kos gy­ven­se­nos, dar­bo ir poil­sio re­ži­mo, nes žmo­nės da­bar vi­si per­var­gę, daug dir­ba, to­dėl rei­kia mo­kė­ti at­si­pa­lai­duo­ti ir ras­ti dau­giau po­zi­ty­vu­mo. Kar­tais pa­juo­kau­ja­me su pa­cien­tais ir, at­ro­do, leng­viau pa­si­da­ro.

Ko­le­goms me­di­kams lin­kiu kant­ry­bės, iš­tver­mės, po­zi­ty­vu­mo, pa­pras­tu­mo bei iš­lik­ti ir pa­tiems svei­kiems“, – „Tel­šių ŽI­NIOMS“ kal­bė­jo K. Vap­sai­tė.

VšĮ Tel­šių ra­jo­no pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­ro šei­mos gy­dy­to­ja Sond­ra Jog­mi­nie­nė

„Gy­dy­to­ja no­rė­jau bū­ti jau nuo vai­kys­tės, ma­ma pa­ste­bė­jo ma­no po­lin­kį pa­dė­ti ir rū­pin­tis ki­tais, tad nu­krei­pė tin­ka­ma link­me. Ka­dan­gi mo­čiu­tė dir­bo li­go­ni­nė­je, per ato­sto­gas tu­rė­da­vau ga­li­my­bę bū­ti ope­ra­ci­nė­je ir ste­bė­ti įvai­rias ope­ra­ci­jas. Tai bu­vo neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis ir ga­li­my­bė jau nuo ma­žens su­pras­ti, kaip no­riu bū­ti gy­dy­to­ja ir sa­vo dar­bu pa­dė­ti ki­tiems.

Me­di­ko ke­lias nė­ra leng­vas, kas­dien su­si­du­ria­me su sun­kio­mis, stre­si­nė­mis si­tua­ci­jo­mis, di­džiu­liu nuo­var­giu. Su vie­nu pa­cien­tu džiau­gie­si, su ki­tu liū­di ir sten­gie­si su­teik­ti vil­ties to­les­nia­me sun­kia­me li­gos ke­ly­je. Bū­na sun­ku grįž­ti na­mo ir už­mirš­ti dar­bą, ne­gal­vo­ti apie tam tik­ras si­tua­ci­jas ar pa­cien­tų pro­ble­mas. Vis per­gal­vo­ji, kaip bū­tų ga­li­ma dar grei­čiau ir efek­ty­viau pa­dė­ti. Daž­nai po dar­bų dis­ku­tuo­ji su kur­so drau­gais, ap­ta­ri si­tua­ci­jas, kon­sul­tuo­jie­si, ta­rie­si ar net su­de­ri­ni vi­zi­to lai­ką pas spe­cia­lis­tą. Ta­čiau la­biau­siai džiu­gi­na at­ve­jai, kai pa­vyks­ta drau­ge su pa­cien­tais nu­ga­lė­ti li­gas, ma­ty­ti juos lai­min­gus ir pa­ten­kin­tus. Po il­gų iš­gy­ve­ni­mų pa­ma­ty­ti šyp­se­nas jų vei­duo­se. Taip pat džiu­gi­na ma­žų­jų mū­sų pa­cien­tų šyp­se­nos ar ap­ka­bi­ni­mai, ne­su­vai­din­tos emo­ci­jos ir tas tik­ru­mo jaus­mas.

Šiuo me­tu me­di­kai la­bai ap­krau­ti po­pie­riz­mu, biu­rok­ra­ti­niais da­ly­kais, jau­čia nuo­la­ti­nę įtam­pą. Pa­cien­tų srau­tas la­bai di­de­lis, vie­nam žmo­gui ski­ria­ma tik 15 mi­nu­čių, ta­čiau į tą pa­tį lai­ką tu­ri­me su­tal­pin­ti daug pa­pil­do­mų pa­cien­tų, taip kon­sul­tuo­ja­mų pa­cien­tų skai­čius per die­ną smar­kiai išau­ga. La­bai no­ri­si skir­ti dau­giau lai­ko li­go­niui, o ne do­ku­men­tams pil­dy­ti. Šei­mos gy­dy­to­jai esa­me ar­čiau­siai pa­cien­to, ga­li­me grei­tai su­rea­guo­ti į esa­mas pro­ble­mas, paaiš­kin­ti, pa­tar­ti, ver­tin­ti būk­lę gy­dy­mo me­tu ir nu­kreip­ti tin­ka­ma link­me. Ne­re­tai bū­tent mums pa­cien­tas iš­si­pa­sa­ko­ja vis­ką, ko gal­būt ne­drįs­ta at­skleis­ti spe­cia­lis­tui.

Kad iš­lik­tu­me svei­ki, la­bai svar­bu fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, tin­ka­ma mi­ty­ba, ža­lin­gų įpro­čių at­si­sa­ky­mas. Tai vie­ni iš pa­grin­di­nių da­ky­kų. Taip pat steng­tis gy­ven­ti pa­ti­riant kuo ma­žiau stre­so ir ner­vi­nės įtam­pos. Neig­no­ruo­ti sa­vo or­ga­niz­mo siun­čia­mų ženk­lų ir lai­ku kreip­tis į sa­vo gy­dy­to­ją, pa­si­ti­kė­ti juo. Juk gy­ve­ni­mas mums duo­tas tik vie­nas, tad esa­me pa­tys at­sa­kin­gi, kaip jį nu­gy­ven­si­me.

Sa­vo ko­le­goms Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos pro­ga lin­kiu sau­go­ti sa­ve, my­lė­ti ir bū­ti my­li­miems. Tik bū­da­mi svei­ki ir lai­min­gi ga­li­me pa­dė­ti ki­tiems“, – kal­bė­jo S. Jog­mi­nie­nė.

Tel­šių šei­mos svei­ka­tos cent­ro šei­mos gy­dy­to­ja Vir­gi­ni­ja Šmi­tai­tė-Čiu­raus­kie­nė

„Nuo pat vai­kys­tės gir­dė­jau, kad aš tu­riu bū­ti gy­dy­to­ja. Ma­no šei­mo­je bu­vo ser­gan­čių­jų. Ne­ga­la­vo tė­tis, ku­rį aš gy­džiau, ne­šda­vau jam vais­tus, to­dėl vi­siems bu­vo aiš­ku, kad Vir­gi­ni­ja bus gy­dy­to­ja. Bai­gu­si mo­kyk­lą bi­jo­jau me­di­ci­nos stu­di­jų, gal­vo­jau, kad neįs­to­siu, bet taip li­ki­mas nu­ve­dė, kad iš­kart įsto­jau. Iš pra­džių bu­vo sun­ku, net sa­ky­da­vau ma­mai, kad vis­kas, ne­be­ga­liu, ta­čiau vė­liau vis­kas pui­kiai iš­si­spren­dė. Ka­dan­gi esu tel­šiš­kė, su­grį­žau po moks­lų čia, Tel­šiai ma­ne trau­kė. Šią die­ną tik­rai neį­si­vaiz­duo­ju sa­vęs ki­ta­me dar­be, aš jau­čiuo­si rei­ka­lin­ga, ga­liu pa­cien­tams pa­dė­ti, tai la­bai sma­gu. Ypač džiu­gu, kai pa­cien­tas pa­sa­ko, kad gy­dy­to­ja jam la­bai pagelbėjo, tai man pa­ts di­džiau­sias at­ly­gi­ni­mas už vi­są įdė­tą dar­bą. Mi­nu­sas šia­me dar­be ne­bent di­de­lis krū­vis ir nuo­var­gis, ka­dan­gi dar­be ne­ga­li pa­sa­ky­ti „ne“ – me­di­kas vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­ry­žęs pa­dė­ti pa­cien­tui. Di­džiau­sias pliu­sas – gy­dy­to­jas yra ger­bia­mas ir ga­li žmo­gui pa­dė­ti, yra tas grįž­ta­ma­sis ry­šys. Da­bar pa­cien­tai lin­kę ir pa­tys gy­dy­tis, ne­tgi „nu­si­gy­dy­ti“. Tik­rai ser­gant me­di­ko prie­žiū­ra yra bū­ti­na. Šiais lai­kais žmo­nės ypač vai­ko­si ma­dos, dras­tiš­kai lai­ko­si die­tų, iš­vis ne­val­go ar­ba val­go bet ką. Blo­gai to­kie kraš­tu­ti­nu­mai. Taip pat sės­lus gy­ve­ni­mo bū­das ir­gi ne­ge­rai, blo­gi­na mū­sų sa­vi­jau­tą. Pa­cien­tai vis dar ti­ki, kad iš­gers tab­le­tę ir ji iš­spręs vi­sas pro­ble­mas. De­ja, to­kių tab­le­čių nė­ra, žmo­gus pri­va­lo sa­vi­mi rū­pin­tis. Kaip mums uni­ver­si­te­te sa­ky­da­vo: nuo gy­dy­to­jo pri­klau­so tik 10 pro­c., vi­sa ki­ta pri­klau­so nuo žmo­gaus – ką jis val­gys, kaip jis gy­vens, ko­kį po­žiū­rį į vis­ką tu­rės.

Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos pro­ga ko­le­goms pa­lin­kė­čiau stip­ry­bės, iš­tver­mės ir svei­ka­tos, nes pa­tys me­di­kai ma­žiau­siai rū­pi­na­si svei­ka­ta, kiek pa­ste­biu, vi­si ne­tu­ri ka­da… Iš tik­rų­jų rei­kia ir sa­ve žiū­rė­ti, sa­vęs ne­pa­mirš­ti. Aiš­ku, pa­cien­tai itin svar­bu, bet jei me­di­kas su­si­rgs, tuo­met vi­sai ne­bus kam pa­dė­ti“, – sa­kė V. Šmi­tai­tė-Čiu­raus­kie­nė.