Gyvenimas susideda ne vien iš baltos ir juodos spalvų. Žmogų lydi spalvų įvairovė. Nuo kasdienės rutinos, einamų pareigų vis dažniau neatsiejamas tampa aktyvaus kultūrinio gyvenimo propagavimas. Juk pilkais, niūriais rudens vakarais norisi užsiimti kuo spalvingesne veikla. Apie mėgstamą darbą, duodamą jo naudą, duoklę vietos gyventojams pasakoja Nevarėnų kultūros centro Buožėnų filialo vadovė Agnė Jakavičiutė.
– KAS Jums gyvenime svarbiausia?
– Man gyvenime svarbiausia yra mano šeima ir žmonės, kuriuos myliu, bei tie, kurie bet kokioje gyvenimo situacijoje yra kartu.
– KO labiausiai stinga Telšių rajono kultūros centrų kultūrinio gyvenimo plėtrai?
– Manau, kad kolegos man pritartų. Žinoma, pakankamo kultūros finansavimo ir žmonių, kurie naudojasi mūsų siūlomu produktu, palaikymo. Manau, kad užsidegimo savo darbui mums visiems, kultūros darbuotojams, pakanka, trūksta tik labai nedaug, kad galėtume dirbti dar geriau.
– KAM skiriate daugiausia dėmesio?
– Negaliu išskirti kažko labai svarbaus. Save išdalinu visur po truputį. Visiems to dėmesio yra tiek, kiek ir reikia.
– KĄ Jums duoda vadovavimas Nevarėnų kultūros centro Buožėnų filialui?
– Naujas patirtis, pamokas, džiaugsmą, pasitikėjimą savimi, pasitenkinimą darbo rezultatais, kartais nusivylimą, bet tik kartais, ir labai daug gerų žmonių, be kurių pagalbos niekaip neišsiversčiau.
– KUO ypatingos Jūsų einamos pareigos?
– Net nežinau… Labai gražus pavadinimas filialo vadovė:) Bet man garbė ja būti ir kartais į tos gyvenvietės žmonių širdis atnešti džiaugsmo.
– KUR labiausiai norėtumėte save realizuoti?
– Visu šimtu procentų esu įsitikinusi, jog sėdžiu savo rogėse, man patinka darbas, kurį aš dirbu, o tai, manau, ir yra pats geriausias savęs realizavimas.
– KADA prasidėjo Jūsų, kaip renginių vedėjos ir režisierės, karjera?
– Renginius vesti pradėjau dar mokykloje, o žmogus, kuris mane pakėlė į tą didžiąją Telšių sceną, yra Telšių kultūros centro renginių režisierė Alina Mišeikytė. Jos pamokos ir patirtis labai vertingos man, esu jai labai dėkinga. O režisiere savęs vadinti nedrįstu ir negaliu, greičiau organizatorė.
– KAIP įsivaizduojate rajono kultūros centrų ateitį po 10–15 metų?
– Žinote, galėčiau labai daug savo svajonių ir įsivaizdavimų pripasakoti, bet bus taip, kaip bus. Labai tikiuosi, kad ne blogiau negu yra…
Pasinaudodama proga, Telšių rajono valdžios atstovams norėčiau perduoti linkėjimus ir vieną frazę pamąstyti: „Kiekvienąkart nusisukus nuo grožio ir kultūros, ji ima griūti, ir atvirkščiai – kiekviena kultūrinė veikla padeda suklestėti.“