Da­nu­tė Po­po­vič – apie gy­ve­ni­mo ke­lią, mei­lę ir kaž­ka­da duo­tą pa­ža­dą, kuo tik­rai ne­bus

Tel­šių lop­še­lio-dar­že­lio „Mas­tis“ di­rek­to­rė Da­nu­tė Po­po­vič gim­ta­die­nį šven­čia pir­mą­jį me­tų mė­ne­sį, dviem vie­ne­tu­kais pa­žy­mė­tą da­tą – sau­sio 11 die­ną. Šiais me­tais ši da­ta dar įspū­din­ges­nė: ša­lia vie­ne­tų įsi­tai­sė ir du še­še­tu­kai, žy­min­tys me­tų skai­čių.

„Gim­ta­die­nis atei­na spei­guo­tą sau­sį. Nie­kad ne­su­si­mąs­čiau, kad tie skai­čiai da­to­je kar­to­ja­si, ką tai ga­lė­tų reikš­ti? Ži­nau tik, kad bu­vau lau­kia­ma prieš Ka­lė­das…“, – sa­kė D. Po­po­vič ir mie­lai su­ti­ko at­si­gęž­ti į pra­bė­gu­sį lai­ką, ku­ria­me bū­ta vis­ko: at­ra­di­mų, po­li­ti­kos, aukš­tų ir at­sa­kin­gų pa­rei­gų, ke­lio­nių, įdo­mios veiklos, žmo­nių…

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Jū­sų šio gim­ta­die­nio da­to­je net po­ra pa­si­kar­to­jan­čių skai­čių. Ar tei­kia­te reikš­mės to­kiems ir pa­na­šiems sim­bo­liams?

– Pa­tin­ka, kad 11 yra trans­for­ma­ci­jos ir au­gi­mo skai­čius. Bet gi vi­si gy­ve­ni­me tų trans­for­ma­ci­jų pa­ti­ria­me, o au­gi­mas – čia jau in­di­vi­dua­lu.

– Švie­ti­mo sis­te­mo­je dir­ba­te daug me­tų. Kiek? Ko­dėl ši sri­tis?

– Pe­da­go­gi­nį dar­bą dir­bu 31 me­tus. Švie­ti­me ne­tie­sio­giai da­ly­va­vau jau nuo vai­kys­tės, nes ma­ma bu­vo mo­ky­to­ja, la­bai at­si­da­vu­si šiam dar­bui. Vai­kys­tė­je ant ra­šo­mo­jo sta­lo ma­čiau stir­tas są­siu­vi­nių ir ži­no­jau, kad tu­riu sta­lą apei­ti ra­tu, nie­ko ma­mos ne­klaus­ti ir ne­truk­dy­ti jai… Sa­ky­da­vau, kad nie­kad ne­bū­siu mo­ky­to­ja…

Bet pir­mą pe­da­go­gi­nį dar­bą pra­dė­jau gy­ven­da­ma Pe­ter­bur­ge, kai duk­rai ne­bu­vo ga­li­my­bės pa­tek­ti į dar­že­lį. Di­rek­to­rei pa­siū­lius, įsi­dar­bi­nau dar­že­ly­je auk­lė­to­ja, ir ta­da jau duk­rai bu­vo su­teik­ta vie­ta. Tuo­met tai bu­vo to­kie va­di­na­mie­ji „so­vie­ti­niai vai­kų kom­bi­na­tai“, vai­kų gru­pė­se bu­vo net po 30. Bu­vo ne­leng­va, bet ir įdo­mu su vai­kais, kaip ir da­bar: iš­dy­ku­siais, smal­siais ir at­la­pa­šir­džiais. O to­liau rea­li­zuo­ti sa­ve švie­ti­me – taip su­si­klos­tė gy­ve­ni­mo ke­lias. At­vy­kus gy­ven­ti į Tel­šius, neil­gai tru­kus įsi­dar­bi­nau tuo­me­čia­me Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me, čia „pa­ki­lau“ iki di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos mo­ky­mo rei­ka­lams. Tuo pa­čiu bu­vau ir stu­den­tų gru­pės ku­ra­to­rė, ir dės­ty­to­ja.

Tai­gi, te­ko dirb­ti skir­tin­go­se švie­ti­mo pa­ko­po­se: pra­dė­jau dar­že­ly­je, tę­siau – aukš­tes­nio­jo­je mo­kyk­lo­je, vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je – ko­le­gi­jo­je ir vėl su­grį­žau į dar­že­lį…

– Skir­tin­gos ug­dy­mo įstai­gos – ar dar­bo spe­ci­fi­ka pa­na­ši? Kuo ski­ria­si? Kuo šian­dien gy­ve­na švie­ti­mie­čiai?

– Dar­bo spe­ci­fi­ka ir skir­tin­ga, ir pa­na­ši. Skir­tin­ga – nes skir­tin­gi ug­dy­mo tiks­lai, pa­na­ši tuo, kad tiks­li­nė gru­pė – vai­kas ar jau­nuo­lis, ku­rį tu­ri pa­žin­ti, su­pras­ti, jam pa­dė­ti, o svar­biau­sia – jį my­lė­ti ir gerb­ti kaip as­me­ny­bę, kar­tais ne­t pa­dė­ti jam su­si­gau­dy­ti sa­vy­je. Įdo­mi pa­tir­tis dar­bo su suau­gu­siais stu­den­tais, iš ku­rių ir pa­ti mo­kiau­si… Tel­šiuo­se ne vi­sa­da jau at­pa­žįs­tu be­si­svei­ki­nan­čius, išau­gu­sius, pa­si­kei­tu­sius so­li­džius žmo­nes, ve­dan­čius sa­vo vai­kus. O su­ži­no­ti, kaip jiems se­ka­si, ar jų vai­kams se­ka­si, yra be ga­lo ma­lo­nu…
Švie­ti­mie­čiai vi­suo­met gy­ve­na­me nuo re­for­mos iki re­for­mos, nuo pro­gra­mos at­nau­ji­ni­mo iki kei­ti­mo… Es­mė ne­si­kei­čia: vi­suo­met rei­kė­jo ir rei­kės at­si­da­vi­mo Mo­ky­to­jo pa­šau­ki­mui…

– Dir­ba­te va­do­vau­jan­tį dar­bą. Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te? Kas džiu­gi­na?

– Ne­se­niai mo­kyk­lų va­do­vai ban­dė­me spė­ti, kie­no va­dy­bi­nis sta­žas di­džiau­sias? Pa­si­ro­dė, kad ma­no… Su­dė­tin­giau­sia dirb­ti su suau­gu­siais žmo­nė­mis. Tu­ri sa­vo­tiš­kai prie jų tai­ky­tis ir su­ras­ti tą mo­ty­vuo­jan­tį žo­dį ar da­ly­ką, ku­ris keis­tų jų nu­si­tei­ki­mą, pri­min­ti, ko­kie nuo­sta­būs vai­kai mums yra pa­ti­kė­ti.

– Ran­da­te lai­ko pa­dir­bė­ti ir gi­de Tel­šiuo­se. Kas pa­ska­ti­no im­tis šios veik­los? Kuo įdo­mus šis dar­bas?

– Ma­no ty­ri­nė­ji­mų mei­lė – me­no is­to­ri­ja. Dar stu­di­juo­da­ma bu­vau, dės­ty­to­jų ver­ti­ni­mu, ge­riau­sia me­no is­to­ri­jos ži­no­vė kur­se. Ko­lek­cio­nuo­ju kny­gas, lan­kau pa­ro­das ir to­liau do­miuo­si, ieš­kau, to­dėl tap­ti gi­de bu­vo sa­vo­tiš­kas pa­šau­ki­mas. Juo­lab bu­vo pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pis, sten­giau­si lais­va­lai­kį leis­ti pra­smin­gai, gi­lin­da­ma ži­nias gi­dų kur­suo­se. Jau ke­le­tą me­tų sten­giuo­si su mei­le pri­sta­ty­ti mū­sų mies­tą, me­ni­nin­kų kū­ri­nius. Gi­da­vi­mas įdo­mus su­tik­tais žmo­nė­mis, ku­rie ne tik do­mi­si, bet ir ta­pa­ti­na, džiau­gia­si…

– Mėgs­ta­te ke­liau­ti. Ko­kios ša­lys la­biau­siai vi­lio­ja? Kaip ren­ka­tės ke­lio­nes? Kas ke­lio­nė­se įdo­miau­sia?

– Ke­liau­ti? Tie­siog ne­ga­liu be tų „ner­vų ada­tė­lių“ ko­jo­se, kuo­met lei­džiuo­si į nau­ją ke­lio­nę. Mie­liau ren­kuo­si pa­žin­ti­nes, ku­rio­se ga­liu sa­va­ran­kiš­kai su­si­dė­lio­ti marš­ru­tą, pla­nuo­ti sa­vo lai­ką, to­dėl pa­si­ruo­ši­mo dar­bams ski­riu lai­ko. Kar­tais per­ku tik skry­dį pirmyn–atgal. Taip ke­liau­ti yra ne tik pi­giau, bet ir ne­ti­kė­čiau: pa­žįs­ti ša­lį „iš vi­daus“, ne iš nu­bliz­gin­tų tu­ris­ti­nių marš­ru­tų. Vi­sur yra įdo­mu, to­dėl ren­kuo­si ša­lis ar vie­to­ves, ku­rio­se dar ne­bu­vau…

– Esa­me pa­ste­bė­ję, kad pui­kiai kal­ba­te len­kiš­kai, nes nuo­lat ver­tė­jau­ja­te iš Len­ki­jos į Tel­šius at­vyks­tan­čioms de­le­ga­ci­joms. Kaip jū­sų ži­nių ba­ga­že at­si­ra­do len­kų kal­ba?

– Taip, esu sa­vo­tiš­kas Tel­šių am­ba­sa­do­rius Len­ki­jos par­tne­rių mies­tuo­se, te­ko ir pro­jek­tus pri­sta­ty­ti, ir pa­ro­das pa­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti. Bet tai vėl­gi ki­tos, is­to­riš­kai svar­bių kai­my­nų, kul­tū­ros pa­ži­ni­mas. Vai­kys­tė­je bu­vo ap­lin­ko­je len­kiš­kai kal­ban­čių, ypač mū­sų, vai­kų, auk­lė, kal­ban­ti tik len­kiš­kai, iš jos iš­mo­kau. Ma­mos bib­lio­te­ko­je len­kiš­kų kny­gų bu­vo, so­vie­ti­niais me­tais – ga­na ne­ma­žai spau­dos, ypač ma­dos lei­di­nių, vi­sa­da skai­ty­da­vau.

– Jums pa­žįs­ta­mas ir po­li­ti­nis lau­kas – bu­vo­te me­ro pa­ta­rė­ja. Yra žmo­nių, ku­riuos po­li­ti­ka įtrau­kia ne­grįž­ta­mai. Jūs šias pa­rei­gas ėjo­te neil­gai. Tai bu­vo ne jū­sų veik­la ar po­ky­čius lė­mė ki­ti da­ly­kai? Ko­kia pa­tir­tis iš šio eta­po?

– Į me­ro pa­ta­rė­jas ma­ne pa­kvie­tė švie­sios at­min­ties me­ras Vy­tau­tas Klei­va, žmo­gus, ku­rį la­bai ger­biau. Ma­nęs po­li­ti­ka neįt­rau­kė, bet su­tei­kė la­bai ver­tin­gos pa­tir­ties. Ger­biu dir­ban­čius žmo­nes sa­vi­val­do­je, po­li­ti­kus, ku­rie at­sa­kin­gai gi­li­na­si į pro­ble­mas. To­kių tik­rai pas mus yra.

– Iš jū­sų tar­ties aiš­ku, kad esa­te ne že­mai­tė? Ta­čiau Že­mai­ti­jo­je šak­nis įlei­do­te stip­riai. Kiek me­tų gy­ve­na­te Tel­šiuo­se. Ar jau ga­li­te pa­sa­ky­ti, ko­kie tie že­mai­čiai? Ar leng­va juos per­pras­ti? Ar pa­vy­ko?

– Tel­šiuo­se gy­ve­nu nuo 1988 m. At­vy­kus, sū­nui ne­bu­vo nė 2 me­tų, duk­rai – 5. To­dėl jie išau­go že­mai­čiais, aš – aukš­tai­tė, vy­ras – uk­rai­nie­tis. Da­bar, grį­žę iš Vil­niaus, jau suau­gę vai­kai mie­lai pe­rei­na prie že­mai­čia­vi­mo, nes tai jų vai­kys­tės pa­ty­ri­mas. Gi ma­no­ji tar­tis ins­pi­ruo­ta ma­mos – mo­ky­to­jos.
Kur be­bū­čiau, vi­suo­met sa­kau, kad že­mai­čiai ge­ri ir darbš­tūs, puo­se­lė­ja sa­vo ap­lin­ką, kad tik­rai tu­rim ko iš že­mai­čių pa­si­mo­ky­ti. My­liu šį kraš­tą ir jo žmo­nes, „sto­rou­jous ro­kou­tėis že­mai­tėškā“, nors tai nė­ra leng­va…