„Matydamas pavergtą ir kraujuose paplūdusią Tėvynę Lietuvą, prisiekiu prieš visagalį Dievą, kad žodžiu, darbu ir ginklu padėsiu Tėvynei, lengvinsiu jos kančias, vaduosiu ją iš vergijos nesigailėdamas nei savo turto, nei sveikatos, nei gyvybės, jei to pareikalaus Tėvynės laisvė!“ – taip skambėjo vieno iš pirmųjų Lietuvos partizaninio judėjimo kūrėjų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio sukurta partizanų priesaika, kurią jis patvirtino savo gyvenimu ir mirtimi.
Partizanų gretose
Leipalingyje atradus ir identifikavus ypatingo, nors ir anksti žuvusio, Laisvės kovų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikus, iš nežinojimo ar dalinio žinojimo rūkų iškyla neeilinės asmenybės paveikslas. Tai lyg trūkstamoji grandis lietuviškoje Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų istorijoje bei didingoje pasipriešinimo epopėjoje – kaip Lietuva gynėsi, organizavosi, kad kovotų už savo laisvę. Ši kova nuo pat pradžios nebuvo stichiška, tai yra kaip kas išmanė, o gerai organizuotas judėjimas, prie kurios daug prisidėjo ir pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus, nepasitraukęs į Vakarus, likęs Lietuvoje, nesudėjęs ginklų aukščiausio rango karininkas. Jis skelbė ir įpareigojo kovotojus vengti keršto ir žiaurybių net išdavikams, padaręs didžiulę įtaką ir savo garsiausiam mokiniui, būsimam LLKS vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, – visa tai byloja apie nepaprastą Kazimieraičio valstybinę savimonę ir misijos atsakomybę. Iš Juozo Vitkaus ideologijos kyla 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos principai, nes ji sudaryta 1946 m. balandžio 23 d. Lietuvos partizanų vadų deklaracijos pagrindu, kurią parengė Kazimieraitis. Deklaracijos septintas punktas skelbė: „Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisėta, nes jos siekiai ne demokratiniai, o diktatoriniai, ir ji, vykdydama svetimos lietuvių tautai, t. y. Sovietų Sąjungos komunistų partijos nurodymus, prisijungė prie lietuvių tautos nepriklausomybės naikinimo ir kalta dėl geriausių lietuvių tautos sūnų žudymo ir trėmimų.“
Iš Telšių gimnazijos į Karo mokyklą Kaune
Tai kas gi toks buvo šis iškilus Pietų Lietuvos partizaninio judėjimo kūrėjas? Ogi drūtas žemaitis iš Tirkšlių parapijos Ketūnų kaimo.
Juozas gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Marijonos ir Juozapo Vitkų šeimoje, antras vaikas iš šešių vaikų, jaukiame 13 ha ūkelyje ant Šerkšnės upelio kranto, nutolusiame 7 km nuo Tirkšlių. Dabar senųjų Vitkų namų vietą Ketūnų kaime žymi paminklinis akmuo, dar matosi senojo namo pamatai, o netoliese – kadais įspūdingo buvusio vandens malūno likučiai. Tačiau gyvenimas nelepino Vitkų. Jo tėvas, paveldėjęs ūkelį, turėjo savo tėvui mokėti didelę išimtinę ir, lyg to nebūtų gana, 1904 m. kilęs Rusijos ir Japonijos karas privertė šeimos galvą slapta bėgti iš Lietuvos, kad išvengtų priverstinės karo tarnybos rusų armijoje. Kaip ir daugelio to meto lietuvių, jo emigracijos kelias vedė į JAV. Įsikūręs Amerikoje, Juozapas Vitkus pakvietė šeimą atvykti į JAV. Tačiau Vitkų šeima Amerikos taip ir nepasiekė. Jo žmona Marijona su trimis vaikais įstrigo Londone, nes paaiškėjo, kad ji serga trachoma, tuo metu labai paplitusia užkrečiama akių liga, o sergančių keliauti į JAV neleido. Taip Marijona su trimis vaikais, be pinigų, nemokėdama svetimos kalbos, įstrigo Anglijoje ir vos vos neprarado vaikų. Gerai, kad tėvas, nesulaukęs atvykstančios šeimos, grįžo jų ieškoti, o suradęs nebetampė likimo už ūsų ir grįžo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir ėmė verstis prekyba. Tad Juozo Vitkaus vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje, prie žemaičiams šventos Ventos upės, kur su draugais ir žvejojo, ir maudėsi, o žiemą su pačiūžomis išilgai upės skuodė.
Šviesi Vitkų šeima, suprasdama mokslo reikšmę ir matydama Juozuko gabumus, leido sūnų pradžioje į valstybinę Tirkšlių (1909–1913 m.) pradinę mokyklą, kur buvo mokoma tik rusų kalba, o privačiai mokė skaityti ir rašyti lietuviškai. Baigęs pradinę mokyklą, Juozas Vitkus įstojo į netoliese esančią Mažeikių šešiaklasę prekybos mokyklą, kur, be rusų kalbos, mokėsi dar ir vokiečių bei prancūzų kalbų, tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas privertė jį nutraukti mokslus ir padėti tėvui krautuvėje.
1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, o vokiečiams pralaimėjus karą, 1918 m. pabaigoje pradėjo kurtis lietuviškos valdžios įstaigos. Į Lietuvos kūrimosi darbą įsijungė ir jaunasis Juozas Vitkus, tapęs pirmuoju Tirkšlių valsčiaus raštininku. Laisvalaikiu jis daug skaitė, mokėsi, nes savarankiškai rengėsi stoti į gimnaziją. Iš Rusijos grįžtantys kai kurie karo pabėgėliai bei kariai, kurių nemažai atsirado ir Tirkšliuose, jaunuolį sužavėjo „gražiomis“ komunistinėmis idėjomis, bet, pasak paties Juozo Vitkaus, „tėvo diržas išvaikė bolševikines idėjas iš galvos“.
1919 m. gruodžio 20 d. Juozas Vitkus pradėjo krimsti mokslus Telšių „Saulės“ gimnazijoje. Išlaikęs stojamuosius egzaminus į ketvirtą gimnazijos klasę, mokėsi toje pačioje klasėje kaip ir tuomet dar pradedantis eilėkalys Pranas Genys. Kambarėlį gimnazistas nuomojosi Vagarių gatvės 410-uoju numeriu pažymėtame name. Pradžioje Juozui sekėsi sunkokai, ypač prancūzų kalba ir piešimas, o tuometiniai mokytojai buvo itin reiklūs ir griežti. Tačiau ir jaunajam gimnazistui darbštumo, užsispyrimo bei kantrybės netrūko. Ir tai puikiai atsispindėjo metinėje IV klasės gimnazisto Juozo Vitkaus pažymių suvestinėje – vos du ketvertai penkiabalėje sistemoje, o anų laikų mokytojai buvo labai šykštūs rašydami įvertinimus, negailėjo ir dvejetų, nevengė palikti mokinių kartoti kurso. Juozas Vitkus tapo vienu geriausiu mokiniu klasėje.
Bet Juozas Vitkus skubėjo gyventi. Per vasarą jis savarankiškai išėjo penktos gimnazijos klasės kursą ir 1920-ųjų rudenį, po atostogų sugrįžęs į gimnaziją, išlaikė egzaminus į šeštą gimnazijos klasę. Tačiau Dievas vėl pakoregavo jaunojo gimnazisto planus: 1920-ieji – pats kovų su bermontininkais ir lenkais įkarštis. Devynioliktus metus bebaigiantis Juozas Vitkus nerado gimnazijoje sau vietos. Dar Tirkšliuose iš arti susidūręs ir su bolševikais bei bermontininkais, jis siekė asmeniškai prisidėti prie kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Ir jaunuolis su dar keliais bendraklasiais metė mokslus gimnazijoje ir išvyko į Kauno karo mokyklą. Ją baigė 1921 m. gruodį, kur mokėsi kartu su būsimu lakūnu Steponu Dariumi. Tai buvo 4-oji jaunesniųjų karininkų laida, kuri dvejų metų kursą turėjo perprasti per metus. Karininkų ruošimo tempą diktavo tėvynės gynybos reikalai. Ir iškart 1921 m. gruodį leitenantas Juozas Vitkus buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojantį su lenkų kariuomene ties Širvintomis ir Giedraičiais. Nuo tada iki pat paskutinio atodūsio jis tarnavo Lietuvai.
Ištikimybė duotai priesaikai
Suprasdamas mokslo ir išsilavinimo reikšmę ir siekdamas kuo geriau tarnauti Lietuvai, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Juozas Vitkus baigė gimnaziją, gilino žinias aukštesniuose karo technikos kursuose, o 1929–1934 m. studijavo Briuselio (Belgija) aukštojoje karo mokykloje, kurią baigė pačiais aukščiausiais įvertinimais, nusileidęs tik Belgijos karalystės princui Albertui.
Po studijų užsienyje grįžęs į Kauną, Juozas Vitkus buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Jis taip pat dėstė inžineriją Karo mokykloje, karybos temomis rašė straipsnius į „Kardą“, „Karį“, „Mūsų žinyną“ ir kt. Karo mokykloje pulkininkas dirbo iki 1940 m., kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. 1941 m., prasidėjus imperialistiniam karui tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, Juozas Vitkus iš kariuomenės pasitraukė, dirbo inžinieriumi Vilniaus savivaldybėje, bet nenurimo, okupuota Lietuva visada buvo jo širdyje, todėl įkūrė pogrindinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, slapta ruošė būsimus karininkus pogrindinėje karo mokykloje. Likdamas ištikimas duotai priesaikai ginti Tėvynę, atsisakė trauktis į Vakarus. 1944 m. vasarą Raudonajai armijai reokupavus Lietuvą, pulkininkas Juozas Vitkus, turėdamas didžiulę teorinę ir praktinę karo patirtį, Tėvynei sunkiu metu negalėjo likti nuošalyje, todėl palikęs Kaune savo šeimą prisijungė prie Dzūkijoje veikusių partizanų, pasirinkdamas Kazimieraičio slapyvardį.
Kodėl Kazimieraitis?
Kodėl kardas ir lelija? Iki 1940-ųjų metų Kaune, o ir visoje Lietuvoje aktyviai veikė katalikiška, švietėjiška Šv. Kazimiero draugija, kuriai priklausė ir karininkas Juozas Vitkus. Dievas visada buvo partizanų vado gyvenimo pagrindas ir tikslas. Su bendraminčiais iš Šv. Kazimiero draugijos 1944 metais ties Kabeliais Juozas Vitkus dėliojo ir pradinę Pietų Lietuvos pasipriešinimo kovos strategiją. Taigi Kazimieraičio slapyvardį jis pasirinko neatsitiktinai, daug laiko pulkininkas praleisdavo maldoje – pokalbyje su Dievu. Filosofas Vytautas Ališauskas apie šv. Kazimierą rašė: „Šventasis Kazimieras peržengė savo epochą ir luomą. Taip jau esti, kad tie, kurie pasirenka be išlygų ieškoti Dievo, tampa žmonėmis visiems laikams.“ Taip galima pasakyti ir apie kietą žemaitį Juozą Vitkų-Kazimieraitį, žuvusį 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.). Nepagailėjo sovietai ir jo šeimos: žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 m. ištrėmė į tolimą ir šaltą Sibirą.
Apdovanojimai
Už nuopelnus Lietuvai karininkui Juozui Vitkui 1928 m. buvo įteiktas Lietuvos nepriklausomybės medalis, 1936 m. – Gedimino IV laipsnio, o 1938 m. – Šaulių žvaigždės ordinai. 1949 m. vasario mėnesį Vakarų Lietuvos srityje, Minaičių kaime, vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje Pietų Lietuvos partizanų vadui Kazimieraičiui po mirties už ypatingus nuopelnus vykdant sąjūdžio idėją, už organizacinę, karinę ir visuomeninę veiklą, rengiant ir masiniais tiražais leidžiant pogrindžio spaudą, o ypač mirties valandą parodytą didvyriškumą, suteiktas Laisvės kovotojo karžygio vardas, jį apdovanojant I laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje. Nuo 2015 m. Kaune veikia pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugija. 2017 m. apie Juozą Vitkų buvo sukurtas dokumentinis filmas „Nepaprasta auka“ (režisierė Agnė Zalanskaitė), o 2023 m. – vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozas“ (režisierė A. Zalanskaitė).
2023 m. spalio 20–21 d. Vilniuje įvyks Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, doro ir kilnaus žmogaus, žemaičio, savo krauju aplaisčiusio dzūkų žemę, laidotuvių ceremonija: atsisveikinimas su velionio palaikais vyks Šv. Jonų bažnyčioje, iš kur jis amžinojo poilsio atguls Antakalnio kapinėse.
Janina BUCEVIČĖ Žemaičių muziejus „Alka“
Išskirtinė asmenybė…