Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje atidaryta paroda „Žemaičių vyskupijos istorija“, skirta Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui paminėti. Paroda veiks iki spalio 27 d.
Parodoje pristatoma Žemaičių vyskupijos istorija nuo jos įkūrimo 1417 m. iki 1926 m., kai buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija ir didžiąją buvusios vyskupijos teritorijos dalį apėmė įkurta Telšių vyskupija.
1387 m. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įvedus krikščionybę, žemaičiai liko vienintelė Europoje pagoniška sala. Kryžiuočių ordinas, kuriam Žemaitija tuomet priklausė, nieko žemaičių evangelizacijos ir christianizacijos labui nenuveikė. Po triuškinamos 1410 m. lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje prieš Kryžiuočių ordino riterius Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas 1413–1417 m. ėmėsi žemaičių krikšto. 1414 m. Konstancos Bažnyčios susirinkime Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras buvo įgalioti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Vyskupijos centru buvo pasirinkti Medininkai (dabar Varniai) ir pirmaisiais savo gyvavimo šimtmečiais ji buvo vadinama Medininkų vyskupija. Pirmuoju Žemaičių vyskupu 1417 m. spalio 24 d. Trakuose pašventintas Motiejus I, gerai mokėjęs lietuvių kalbą. Prieš 600 metų įvykęs žemaičių krikštas buvo svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai – juo buvo užbaigtas žemyno christianizacijos procesas. Parodoje, skirtoje šiai solidžiai sukakčiai paminėti, pristatoma Žemaičių vyskupijos istorija nuo jos įkūrimo iki pabaigos, kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija ir vyskupija tokiu pavadinimu nustojo egzistavusi.
Krikščionybė Žemaitijoje įsitvirtino pamažu: XV–XVI a. dar buvo retas parapijų tinklas, tikinčiųjų sielovada rūpinosi nedidelis skaičius dvasininkų. XVI a. pradžioje visą krikščionišką Europą sukrėtęs Vakarų Bažnyčios skilimas Lietuvą pasiekė šeštajame dešimtmetyje. Didelės Žemaitijos diduomenės dalies perėjimas į protestantizmą drauge su savo valdiniais nulėmė parapinių katalikiškų bažnyčių nykimą ir visos sielovados struktūros krizę. Tačiau Katalikų Bažnyčia atsilaikė ir sėkmingai atsinaujino iš vidaus. Sistemingai pradėti lavinti ir ugdyti kunigai prie Varnių katedros XVII a. pradžioje įsteigtoje seminarijoje savo gyvensena nutolo nuo pasauliečių luomo. Veiklių ganytojų – vyskupų Merkelio Giedraičio, Stanislovo Kiškos, Jurgio Tiškevičiaus – dėka katalikiškoji reforma davė savo vaisių. Parapinių bažnyčių, filijų ir koplyčių tinklas buvo atkurtas ir išsiplėtė, išaugo parapijose tarnaujančių dvasininkų skaičius, itin suintensyvėjo pasauliečių sielovada. Prie maldingumo tradicijų puoselėjimo prisidėjo XVII a. pirmojoje pusėje Žemaitijoje sparčiai kuriami vienuolynai: pranciškonų observantų (bernardinų), dominikonų, karmelitų. Iki XVIII a. įsikūrė rokitai, pijorai, bazilijonai ir benediktinai. Bėgant amžiams, ryškiais pasauliečių religinio gyvenimo ženklais tapo dalyvavimas brolijų veikloje, atlaidų praktikos plitimas, piligriminės kelionės į šventąsias vietas, šventųjų atvaizdų ir relikvijų gerbimas, pamaldumas kenčiančiam Kristui ir jo Motinai.
Carinės okupacijos metais Katalikų Bažnyčiai prasidėjo sudėtingas išbandymų laikotarpis. Po žiauraus 1863 m. sukilimo nuslopinimo carinė valdžia nuožmiai kišosi į vidinį Bažnyčios gyvenimą: perkėlė vyskupijos centrą kartu su kunigų seminarija iš Varnių į Kauną, pagal gubernijų ribas pakeitė vyskupijos administracines ribas, uždarė vienuolynus, draudė statyti naujas ir remontuoti bažnyčias. Dar vyskupo Merkelio Giedraičio pradėtus darbus, siekiant skleisti tikėjimą prie Bažnyčios priartinant lietuviškąją kultūrą ir kalbą, XIX a. antrojoje pusėje aktyviai tęsė vyskupas Motiejus Valančius. Jis rūpinosi katalikybės ir lietuviškos savimonės ugdymu, propagavo blaivybę. Uždraudus lietuvišką spaudą, suorganizavo lietuviškų knygų spausdinimą Mažojoje Lietuvoje ir jų platinimą, steigė lietuviškas parapines mokyklas. Vyskupo M. Valančiaus ir kitų dvasininkų darbu buvo dedami pamatai Lietuvos valstybei atkurti 1918 m.
Parodoje eksponuojamas vienas iš ankstyviausių išlikusių Žemaičių vyskupijos pergamentų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštas, kuriuo jis vyskupui ir kapitulai užrašo žemes, ežerus ir kaimus. Ankstyvąją visuomenės krikščionėjimo istoriją liudija simbolinė liūto skulptūra, pirmą kartą visuomenei rodomi archeologiniai radiniai iš buvusios Žemaičių vyskupijos katedros Varniuose. Stiprėjantį religinį sąmoningumą atskleidžia Žemaičių vyskupų pastangomis išleisti katekizmai ir giesmynai, vyskupų bibliotekose buvusių knygų pavyzdžiai. Žemaičių krikšto temai skiriama skirtingų laikotarpių krikštyklų ekspozicija.
Pirmą kartą rodoma visa 40-ies Žemaičių vyskupų portretų galerija – geriausiai Lietuvoje išlikęs portretų rinkinys, taip pat istoriniai dokumentai: popiežių bulės, fundacijų aktai. Vyskupijos ribų kaitą ir parapijų tinklo raidą iliustruoja žemėlapiai ir XIX–XX a. pradžioje fiksuoti bažnyčių vaizdai. Dar viena svarbi parodos eksponatų grupė – aukštųjų dvasininkų insignijos: vyskupų pastoralai, pektoralai, M. Valančiaus vyskupo žiedas, kanauninkų kryžiai. Įspūdingas 1900 m. Prancūzijoje, Lione, išaustas iškilmingas Kauno katedros liturginių drabužių komplektas. Daugiau eksponatų, susijusių su Žemaičių vyskupijos istorija, bus galima išvysti planuojamoje išleisti parodos knygoje.
Dėkojame Kauno arkivyskupijai, Telšių vyskupijai ir kitoms institucijoms, paskolinusioms savo saugomas vertybes: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo muziejams, Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoms, Lietuvos valstybės istorijos archyvui.
Parodos kuratorės – Lijana Birškytė-Klimienė ir Diana Streikuvienė. Parodos architektė – Gražina Pajarskaitė.