Trapi it stiklas. Mažytė ir švelni lyg coliukė. Tokios mintys kyla išvydus miklią tarsi voverė Godą Žukauskaitę. Tačiau iš tikro devyniolikmetė stipri kaip mūras ir dėl savo tikslo pasiryžusi nuversti kalnus. Užsimetusi ant pečių beveik už save didesnę kuprinę, ji lekia iš vienos repeticijos į kitą, planuoja naujus projektus, įgyvendina jau sukurtus. Goda – vienintelė abiturientė Telšių rajone, šiemet laikiusi teatro etiudo egzaminą ir jau turinti praktikos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turiningą ateitį kūrybos pasaulyje piešianti telšiškė už aistrą teatrui dėkoja dviem ją ikvėpusioms asmenybėms: Laimai Adomaitienei ir Inai Petrakovai-Levickienei. Tačiau kiek sielų jau yra įkvėpusi ir ji pati – maža mergaitė didele jautria širdimi?!
Goda – devyniolikmetė Telšių Žemaitės gimnazijos abiturientė. Gimė ir augo Telšiuose. Į meno pasaulį pasinėrė nuo IV klasės, pradėjusi lankyti režisierės L. Adomaitienės jaunimo teatro studiją „Aglija“. Kaip pati sakė, į teatrą atėjo nežinodama, kas jis toks. Koks jo skonis ar su kuo jis valgomas. Tačiau liko jame iki šiol: įsitvirtino, toliau visa esybe tobulėja ir neketina atsisakyti savo svajonių.
Anuomet veikla studijoje „Aglija“ mažai mergaitei tapo gyvenimo varikliu: spektakliai, pasirodymai renginiuose atvėrė Godai kitokį pasaulio matymą. Studijos vadovei L. Adomaitienei išsikrausčius į Vilnių, mokinei teatro labai trūko – negalėjo be jo gyventi. Todėl jaunoji aktorė nenuleido rankų ir pati pradėjo kurti pasirodymus: jiems pasitelkdavo klasės draugus ir kitus veiklius jaunuolius.
Ieškodama galimybės realizuoti save ir padėti kitiems, Goda apsilankė Telšių vaikų globos namuose. Ten įkūrė šokių studiją ir su auklėtiniais dirbo dvejus metus. Jautrios, meniškos sielos mergina prieštarauja manantiesiems, jog vaikų globos namų auklėtiniai yra negabūs chuliganai. Goda tvirtino, jog valdiškoje institucijoje augantys vaikai su tavimi elgsis taip, kaip tu elgiesi su jais.
Menininkė nė dienos negali praleisti be veiklos. Goda jau yra gyvos muzikos ir šokio spektaklio „Tikėk“ režisierė ir choreografė. Parašiusi projektą ir gavusi finansavimą, spektaklį rodė Klaipėdoje, Plungėje, Latvijoje. Be to, moksleivė rašė scenarijų apie Kristijoną Donelaitį, pateikė jį konkursui, kurį laimėjusi gavo galimybę sukurti filmą ir pademonstruoti jį festivalyje Graikijoje.
Patirtis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
Prieš metus, baigusi vienuolika klasių, Goda pasinaudojo proga tobulinti žinias Muzikos ir teatro akademijoje. Tėvai neprieštaravo dukters pasirinkimui išvykti į Vilnių ir paskutinius metus gimnaziją baigti neakivaizdžiai: matė, jog atžala tvirtai eina savo tikslo link ir jau susiejo gyvenimą su teatru.
Telšiškė Vilniuje pusę mokslo metų lankė paskaitas, kitą pusę – praktikavosi, dirbo su vengrų režisieriumi ir ketvirto kurso studentais, vaidino Rusų dramos teatro spektaklyje.
Patirtį Muzikos ir teatro akademijoje telšiškė vadina neįkainojama: pamatė, kiek galimybių suteikia pasaulio šalys ir kiek daug dar yra ko išmokti.
Tiesa, aktyvi visuomenininkė pasakojo, kad Akademijoje studijuoja daug nemotyvuotų ir jiems suteiktų galimybių neišnaudojančių jaunuolių. Rusų dramos teatre telšiškei teko dirbti 20 žmonių komandoje: su aktoriais ir dar tik studijuojančiaisiais šią profesiją. Mergina pastebėjo, jog iš gausaus būrio tik trys savyje turėjo meilės teatrui ir jam atsiduodavo. „Man regis, jei pasirenki teatrą, atiduodi jam visą gyvenimą“, – šypsojosi mergina ir tvirtino, kad jos šeima nukentėtų dėl atsidavimo teatrui.
Pajutusi profesionalaus Lietuvos teatro skonį, menininkė drąsiai kalbėjo, jog Lietuvoje nemato galimybės visiškai realizuoti savo svajonės – teatrą susieti su šokiu. Todėl, Telšiuose išsilaikiusi valstybinius brandos egzaminus ir iš naujo – stojamuosius į Muzikos ir teatro akademiją, po vienerių metų planuoja išvykti į užsienį. Godai patinka vaidinti. Tačiau kur kas labiau – kurti. Todėl savo ateitį ji įsivaizduoja ne kaip aktorės, o kaip režisierės.
Vienintelė rajone laikė teatro egzaminą
Abiturientė Goda yra vienintelė moksleivė Telšių rajone, pasirinkusi baigiamąjį teatro etiudo egzaminą. Mergina prisiminė, kad jos pasirinkimą išgirdę mokytojai skėsčiojo rankomis, nes nenutuokė, kaip vykdyti šį egzaminą, ir nežinojo, jog tokia naujovė nuo šių metų yra. O viskuo besidominti jaunuolė informavo telšiškius, kad Lietuvoje mokytojams net buvo surengtas seminaras dėl teatro etiudo egzamino vykdymo.
Moksleivė pasakojo, jog teko įveikti ir daugiau sunkumų: kilo problemų siekiant surinkti egzamino komisijos narius, dėl pasiruošimo egzaminui ir jo vertinimo. Apie dvi savaites pasiruošti teturėjusi Goda galėjo rinktis atlikėjo arba kūrėjo vaidmenį. Pasirinkusi pastarąjį ir pasitelkusi 9 jaunesnių mergaičių pagalbą, egzaminą išlaikė. Mergina ėmė sunkų literatūros kūrinį – antikos laikų poečių moterų eiles, pagal kurias sukūrė etiudą. Jame pasakojo apie neišgirstas, nepripažintas moteris, kurios savo valia, ryžtu ir talentu pasiekė tikslą.
Teatro etiudo egzaminas, pasak jaunosios režisierės, reikšminga naujovė: taip, kaip muzikai turi laikyti muzikologijos egzaminą, taip aktoriai ar režisieriai – teatro. Šis egzaminas padės išrinkti tuos, kurie savo gyvenimo neįsivaizduoja be teatro.
Giria gimtąjį miestą
Nors vėl išvyks į Vilnių, veržli mergina gimtąjį miestą ir jo žmones mini tik geru žodžiu. Sakė, jog Telšiuose yra daug aktyvių asmenybių, kurioms trūksta tik paraginimo, kad galėtų atsiverti visa esybe. Goda gyrė Žemaitės dramos teatrą, jame esančią įrangą. Tvirtino, jog, metus pagyvenusi Vilniuje, suprato, kaip gera augti mažame mieste, kuriame, net ir neturint užnugario, jai buvo leidžiama realizuoti save kaip režisierei: „Telšiuose galėjau stipriai augti.“
Tiesa, kūrėjai skaudu, jog dauguma didžių teatro režisierių mažuose miestuose lieka nesuprasti ir neįvertinti. Pašnekovė sakė, jog į komercinius spektaklius, kuriuose žiūrovai juokinami, susirenka pilnutėlės salės žmonių, o sudėtingesnius tenka atšaukti, nes neišperkami bilietai. „Iš spektaklio kažką turi pasiimti, jis turi sukrėsti“, – tvirtino jaunoji režisierė.
Teatro be šokio neįsivaizduojanti Goda taip pat išreiškė apmaudą, jog žiūrovai nesupranta ir šiuolaikinio šokio: jį stebėdami, prunkštauja ar netgi palieka salę.
Dėl to, nors ir myli gimtąjį miestą, menininkė vargiai savo ateitį sieja su Telšiais – teigė, jog į čia vykstančius pasirodymus žiūrovus tenka kviesti. Tačiau žemaitė patikino, kad Lietuvos nepaliks – užsienyje tik pasisems žinių ir parveš jas gimtinėn.
„Ateitį matau Lietuvoje, nes, jei visi išvažiuos, šalis eis žemyn. Lietuvos reikia nepaleisti“, – tvirtai kalbėjo mergina.
Norėtų dirbti su vaikais
Po dešimties metų Goda save regi tik teatre. Mano, jog norėtų dirbti su vaikais, nes jie – nesugadintas kūrinys, galintis daug ką pasakyti.
Atsisveikindama Goda dar kartą pažymėjo, jog profesinį pagrindą jai sukūrė studija „Aglija“: I. Petrakova-Levickienė ir L. Adomaitienė. Mergina tvirtino iki šiol jaučianti „Aglijos“ įtaką: teatro ji neįsivaizduoja be judesio, o scenos – be estetikos. Kūrėja svarstė, kad aistrą teatrui galėjo lemti ir vaidinusios bei šokusios prosenelės genai. Telšiškės tėvai nėra menininkai, šeštą klasę baigusi sesuo, kaip sakė pati Goda, taip pat žemiškesnė nei ji.
„Scena – didingas dalykas. Kitas pasaulis. Turi būti švarus, jei nori kažką perteikti žmogui“, – kalbėjo nuoširdumu trykštanti visuomenininkė.
Loading ...
