Neseniai Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro sceną išvydo mėgėjų teatro trupės „Visavi“ spektaklio pagal Rimanto Šavelio apsakymą „Po rudenio lietumi“ premjera. Šis spektaklis jau 23-iasis teatro trupės kūrybinis projektas. Spektaklio vaizduojami įvykiai ir jų priežastys susieti su tyrumu, meile ir atsitiktinumu, kurio šešėlis žmogų persekioja visą likusį jo gyvenimą.
Tad ne šiaip sau žiūrovui kilo klausimas – kiek gi pasaulyje tokių žmonių „Po rudenio lietumi“?..
Aktorius surinkti – sunkiausia
Pasak „Visavi“ vadovės, spektaklio režisierės-scenaristės Daivos Gedvilienės, temą spektakliui pasirinkti lengva, nes pats gyvenimas ir įvykiai Mažeikiuose, Lietuvoje, pasaulyje padiktuoja aktualijas. Bet pirmiausia ir svarbiausia – surinkti puikią aktorių komandą.
Tik tuomet režisierė renkasi vieną iš pjesių ar romanų, ją savaip interpretuoja, transformuoja. Tada atsiranda visuma. Taip buvo ir su R. Šavelio „Po rudenio lietumi“.
Bėrio vaidmenį spektaklyje atliko Vytautas Motuzas, kumelaitės – Laura Šilinskaitė, merginos – Neringa Dabkutė, muzikanto – Justas Selenis, pasauliečių – Evelina Doveikaitė ir Emilija Mingėlaitė.
Aktoriai spektaklio metu gyveno savo vaidmenyse: lietuje paklydusio žmogaus vienatvėje, baltažvaigždės tyrume, aplinkinių abejingume.
Kiekviena smulkmena audrino žiūrovų fantaziją, kuriai skleistis padėjo gyvas fortepijono skambesys, scenografės dailininkės Daivos Vaičienės dekoracijų taiklumas, šviesų ir rūko efektai.
Savaime suprantama, kad spektaklis nebūtų pasiekęs scenos ir be šviesos ir garso operatorių Gintaro Mikučio ir Ramūno Tiškaus.
Pirmas bandymas
Pirmas teatro trupės bandymas su „Po rudenio lietumi“ buvo balso teatre kovo mėnesio pabaigoje. Taip jau tuomet plačiajai auditorijai virtualioje erdvėje buvo tarsi išsiųsta žinutė-pakvietimas į ateitį. Ir ne tik žiūrovams.
Įrašant spektaklio balso įrašą, kurį galima išgirsti Kultūros centro „Facebooko“ paskyroje arba „YouTube“, režisierės pasiūlymas „perkelti“ spektaklį į sceną aktoriams patiko. Tuo labiau kad beveik visi trupės aktoriai, kaip sakė D. Gedvilienė, – scenos vilkai. Visi jie daug metų lankę „Visavi“ teatro trupę, sukūrę daug vaidmenų. V. Motuzui, trupėje esančiam nuo 2009 metų, tai jau dešimtoji premjera. N. Dabkutei – ketvirtoji, L. Šilinskaitei, E. Doveikaitei ir E. Mingėlaitei – antroji. Pirmą kartą su „Visavi“ į sceną lipo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos studentas J. Selenis. Nors vaidmuo pirmas, bet labai atsakingas ir svarbus. Jis ne tik atliko muzikanto vaidmenį spektaklyje, bet ir viso spektaklio metu gyvai grojo fortepijonu džiazines ir klasikines interpretacijas.
Spektaklio režisierės vertinimu, su tobulais aktoriais – tobula kūryba trykštantis rezultatas.
Repeticijų detalės
Intensyvios repeticijos vyko ir individualiai, ir grupėje dažniausiai savaitgaliais. Neišvengiamai būtina buvo iš anksto derinti jų laiką su dirbančių trupės narių darbo grafiku, komandiruočių laiku. Studentaujančių aktorių grafike laisvi buvo taip pat tik savaitgaliai.
Repetuojant išmėginimų būta tikrai nemažai. V. Motuzo darbinis gyvenimas – visas pasaulis. Gyvena toje šalyje, kur verslas kviečia. N. Dabkutė taip pat gyvena tarp dviejų šalių: tai ji Mažeikiuose, tai Italijoje. Ir dabar, po premjeros, kraunasi lagaminus. Be to, juk visi teatro trupės nariai turi dar ir savo asmeninius gyvenimus. Todėl nestebina, kad dažniausiai trupės narių bendravimas „susibėga“ į susikurtą „Messenger“ grupę. Tad ne veltui D. Gedvilienė dėkoja visiems „Visavi“ aktoriams, kurie bet kada ir iš bet kur sugrįžta, kai pakviečia teatro menas. O patirtą „Po rudenio lietumi“ repeticijų išbandymą aktoriai priėmė kaip dar vieną gyvenimo nuotykį, kuris suteikia sparnus ateityje ir vėl bręstančioms kūrybinėms kančioms.
Žiūrovas neliko vienišas
Premjeros kūrėjai tikino, kad atskleisti savo sopulius, itin asmeniškus išgyvenimus yra pakankamai sudėtinga. Premjera ir buvo tas tinkamas laikas ir vieta, kur žiūrovas bent sau galėjo pripažinti, kad vaikšto ne vienas toks po rudenio lietumi.
Režisierė ir aktoriai tikisi, kad po premjeros kiekvienas ją žiūrėjęs atidžiau parinks žodžius, skirtus esančiam šalia. Nes kiekvienas pasakytas žodis turi galingą galią, kurioje žmonės neretai ir pasiklysta.
Spektaklio pabaigoje nuskambėjęs klausimas – kiek pasaulyje tokių žmonių po rudenio lietumi – liko neatsakytas. Tikėtina, kad ne vienas žiūrovas iš salės po premjeros išėjo su juo namo. O gal su išgirsta užuomina, kad galbūt viskas galėjo būti ir kitaip?..
Vertinimai: aktoriai žiūrovams, žiūrovai aktoriams
Vienas iš žiūrovų po spektaklio premjeros dėkojo visai kūrybinei grupei už, pasak jo, prikeltą teatro magiją Mažeikiuose. O režisierės keturmečiam anūkui Gratui Jonui labiau už blondines patiko spektaklis su lietumi, kuris mažajam žiūrovui padėjo suprasti, kad „dėdė pasakė ne tą žodį“ (aut. pastaba: tik nežinojo, koks tas žodis vietoj „ne to“ turėjo būti.). Jam buvo gaila mergaitės, kuri verkė, likusi viena.
Mergina (aktorė N. Dabkutė) pirmoje spektaklio dalyje įkūnijo laisvo elgesio profesijos atstovę. Jos manymu, pagrindinė šio vaidmens misija – priminti žiūrovams, kad visi žmonės turi jausmus. Antroje dalyje N. Dabkutė – griežta tarnautoja, pirmos dalies priešingybė. Pasak jos, visos pastarosios dalies tikslas buvo žiūrovus pralinksminti po iš anksto numatyto pirmos dalies melancholijos pliūpsnio. Režisierei ir aktoriams nesinorėjo žiūrovų išleisti iš salės prislėgtų. Todėl paskutinėje dalyje dominuoja moteris, siužetas linksmas.
Tikėkime, sceninės intrigos mėgėjai D. Gedvilienei ir aktoriams pavyko su savo žiūrovais iki kito karto atsisveikinti mestelėjus viltį apie kupiną meilės ir šilumos gyvenimą.
Birutė Januitytė