Gy­dy­to­ja I. Miš­ki­nie­nė: „Me­di­ci­na – pa­ts tie­siau­sias ke­lias pa­dė­ti žmo­gui“

Gy­dy­to­jo pro­fe­si­ja – vie­na at­sa­kin­giau­sių. Tai žmo­nės, ku­riems ten­ka elg­tis ryž­tin­gai, drą­siai ir ne­re­tai žai­biš­kai priim­ti spren­di­mus gel­bė­jant pa­cien­tų gy­vy­bes. Ta­čiau šei­mos gy­dy­to­ja Ire­na Miš­ki­nie­nė, ser­gan­tie­siems pa­gal­bą tei­kian­ti jau 37-erius me­tus, me­di­ko pro­fe­si­jos ne­su­die­vi­na.

„Ne­sa­kau, kad me­di­ko pro­fe­si­ja kaž­kuo iš­skir­ti­nė. Kiek­vie­nas dir­ba­me dar­bą pri­siim­da­mi at­sa­ko­my­bę – tiek mo­ky­to­jas, ka­ri­nin­kas, tiek po­li­ci­nin­kas ar gais­ri­nin­kas.

Vi­sos spe­cia­ly­bės sa­vo­tiš­kai ver­tin­gos, ri­zi­kin­gos ir sun­kios. Me­di­ci­na yra ga­lin­ga tuo, kad su­tei­kia tie­siau­sią ke­lią pa­dė­ti žmo­gui. O tas no­ras pa­dė­ti kitam man kaip koks ko­das yra už­ko­duo­tas“, – apie sa­vo dar­bą Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­nos iš­va­ka­rė­se kal­bė­jo gy­dy­to­ja I. Miš­ki­nie­nė.

Mo­ni­ka GIRD­VAI­NĖ

Pro­fe­si­jai įkvė­pė tė­vai

I. Miš­ki­nie­nė gi­mė gar­sių me­di­kų Ire­nos ir Vy­tau­to Pur­lių šei­mo­je. Chi­rur­gu trau­ma­to­lo­gu Tel­šių li­go­ni­nė­je dir­bęs V. Pur­lys me­di­ci­nos is­to­ri­jo­je įsi­ra­šė kaip pir­ma­sis Lie­tu­vo­je pro­te­za­vęs klu­bo są­na­rį. Duk­ros at­si­mi­ni­mais, tė­vas la­bai no­rė­jo pa­dė­ti žmo­nėms pri­tai­kant ino­va­ty­vius spren­di­mus. O gy­dy­to­jos ma­ma I. Pur­lie­nė kai ku­rių tel­šiš­kių at­min­ty­je dar iš­li­ku­si kaip pui­ki, sa­vo dar­bui at­si­da­vu­si vai­kų li­gų gy­dy­to­ja.

Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­jo, kad nuo ma­žu­mės ma­tant alt­ruis­tiš­ką, pa­siau­ko­ja­mą tė­vų dar­bą, ne­pai­sant nei lai­ko, nei nuo­var­gio, apie ki­to­kią pro­fe­si­ją, kaip me­di­ko, net ne­ki­lo min­čių.

„Dar bū­da­ma ma­ža sa­kiau, kad no­riu bū­ti gy­dy­to­ja, ir tas no­ras ne­din­go. Tė­vų įta­ka dir­bant iki šiol jau­čia­si. Jie bu­vo iš­skir­ti­niai žmo­nės, jų cha­rak­te­rių bruo­žai ža­vė­jo. Tė­tį na­mie ma­ty­da­vau la­bai re­tai, bet man ne taip svar­bu bu­vo jį ma­ty­ti, ži­nant, ką ji­sai da­ro ir kaip jį ver­ti­na žmo­nės. Vi­sa­da bu­vo no­ras ly­giuo­tis į jį. Tė­vai mums su se­se­ri­mi Jo­vi­ta (Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­rė Jo­vi­ta Sei­liu­vie­nė – aut. pa­st.) per­da­vė tą at­si­da­vi­mą, pa­gar­bą kiek­vie­nam pa­cien­tui, rū­pes­tį ir dė­me­sin­gu­mą“, – kal­bė­jo I. Miš­ki­nie­nė.

Me­di­ko ke­lią pa­si­rin­ko ir I. Miš­ki­nie­nės at­ža­los: sū­nus Vy­tau­tas dir­ba ki­ne­zi­te­ra­peu­tu, o duk­ra Ma­ri­ja – šei­mos gy­dy­to­ja.

Mie­liau­sias dar­bas su vai­kais

I. Miš­ki­nie­nė dar­bą pra­dė­jo 1985 me­tais, bai­gu­si Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą ir įgi­ju­si vai­kų li­gų gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bę. Dir­bo Tel­šių vai­kų po­lik­li­ni­ko­je vai­kų li­gų gy­dy­to­ja, vė­liau bu­vo pa­skir­ta vai­kų po­lik­li­ni­kos ve­dė­ja. Dėl vyk­do­mų svei­ka­tos ap­sau­gos re­for­mų me­di­kei te­ko įgy­ti šei­mos gy­dy­to­jo kva­li­fi­ka­ci­ją, ir ji jau dau­giau kaip 20 me­tų dir­ba „Šei­mos cent­re“ kaip šei­mos gy­dy­to­ja, vai­kų li­gų gy­dy­to­ja, kar­tu su šei­mos gy­dy­to­ju Al­ber­tu Ko­je­le va­do­vau­ja šiai gy­dy­mo įstai­gai. Gy­dy­to­ja taip pat bu­di Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­riu­je.

Tel­šiš­kių my­li­ma, ger­bia­ma ir daž­nai ge­ru žo­džiu mi­ni­ma gy­dy­to­ja I. Miš­ki­nie­nė tei­gė sa­vo dar­be la­biau­siai be­si­ža­vin­ti ma­žai­siais pa­cien­tais.

„Vai­kai man vi­sa­da gro­ja pir­mu smui­ku. Jie yra to­bu­li su­tvė­ri­mai ir ry­šį su jais ran­du ga­na grei­tai. Kar­tais pa­mąs­tau, kad jei­gu mes nei­šaug­tu­me iš vai­kų, vi­si bū­tu­me la­bai ge­ri žmo­nės“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Kal­bė­da­ma apie suau­gu­sius pa­cien­tus, gy­dy­to­ja pa­žy­mė­jo, kad ne su kiek­vie­nu ry­šys at­ran­da­mas iš kar­to. Bend­rau­ja­ma in­di­vi­dua­liai, su vie­nu gal­būt pa­juo­kau­jant, ki­tą pa­drą­si­nant, su ki­tu gal kiek griež­čiau pa­kal­bant.

„Iš ma­mos pa­tir­ties at­si­me­nu: gy­dy­to­jui pa­cien­tas ga­li at­leis­ti dėl ne­tin­ka­mai pa­skir­to ty­ri­mo ar vais­tų, ne­sa­me vi­sa­ga­liai, bet at­sai­nu­mo, ne­dė­me­sin­gu­mo, šal­tu­mo tur­būt neat­leis. Jei­gu pa­cien­tas ma­tys, kad ne­rū­pi gy­dy­to­jui, ta­da kils konf­lik­tas. Tad dirb­da­ma vi­sa­da va­do­vau­juo­si prin­ci­pu pa­sta­ty­ti sa­ve į pa­cien­to vie­tą. Jei­gu pa­cien­tui kaž­kas yra ne­ge­rai, jei­gu jis krei­pė­si į dak­ta­rą, va­di­na­si, jis no­ri bū­ti iš­girs­tas. Su dė­me­sin­gu­mu, pa­gar­ba žiū­rint į kiek­vie­ną pa­cien­tą, ne­skirs­tant nei pa­gal luo­mus, nei pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą, pa­sie­kia­mas re­zul­ta­tas. <…> Ne­mėgs­tu bū­ti gi­ria­ma, ne­su pra­tu­si prie dė­me­sio, bet tas ma­no ne­su­vai­din­tas nuo­šir­du­mas dir­bant sa­vo dar­bą tur­būt trau­kia žmo­nes“, – apie bend­ra­vi­mą su pa­cien­tais sa­kė gy­dy­to­ja.

Pail­si „įsi­že­min­da­ma“

I. Miš­ki­nie­nė pri­pa­ži­no: dar­bas ne­tau­so­jant sa­vo lai­ko bei dė­me­sio kar­tais se­ki­na. Juo­lab kad gy­dy­to­jo at­sa­ko­my­bė ne­si­bai­gia pa­cien­tui už­da­rius ka­bi­ne­to du­ris – ne­re­tai duo­me­nims ves­ti į sis­te­mas, do­ku­men­tams pil­dy­ti ten­ka au­ko­ti lais­vą lai­ką, nes dar­bo me­tu ne­spė­ja­ma.

Me­di­kės tei­gi­mu, sie­kiant iš­lai­ky­ti vi­di­nę ra­my­bę bū­ti­na at­ras­ti sa­vo me­di­ta­ci­jos bū­dų. Gy­dy­to­ja sa­kė ge­riau­siai pail­sin­ti bū­da­ma gam­to­je ar­ba tie­siog be­si­dar­buo­da­ma so­de.

„Aš kar­tais pa­juo­kau­da­ma sa­kau, kad ei­nu „įsi­že­min­ti“, nes su­lei­du­si ran­kas į že­mę pail­siu. Jei jau taip nu­tik­tų, kad reik­tų keis­ti pro­fe­si­ją, tur­būt bū­čiau gė­li­nin­kė. La­bai my­liu au­ga­lus. Mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti. Ypač sma­gu, kai men­ku­tį au­ga­lė­lį pa­vyks­ta pri­kel­ti gy­ve­ni­mui, at­gai­vin­ti. Tas gy­vy­bės iš­sau­go­ji­mas man svar­bus vi­suo­se pa­vi­da­luo­se“, – su šyp­se­na vei­de kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Gy­dy­to­ja taip pat tei­gė mėgs­tan­ti ke­liau­ti, leis­ti lai­ką su šei­ma, skai­ty­ti kny­gas.

Mi­nint Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­ną, „Šei­mos cent­ro“ ko­lek­ty­vui ir vi­siems ko­le­goms I. Miš­ki­nie­nė lin­kė­jo da­li­jant mei­lę, rū­pes­tį, pa­gal­bą ki­tiems ne­pa­mirš­ti dė­me­sio sau.