Apšviesti Lietuvą, prikelti savo tautiečių dvasią, pažadinti jų sąmonę, įrodyti jiems, kad tik laisvi žmonės gali būti laimingi ir orūs. Siekiant to tikslo, nieko negaila – nei turto, nei šeimos židinio jaukumo, nei sveikatos. Taip suprato gyvenimą vienas didžiausių Lietuvos istorikų Simonas Daukantas. J. Kašys, vienas S. Daukanto gyvenimo ir darbų tyrinėtojų, yra teigęs: „Klajonėse savo amžių nugyveno Daukantas.“
Šiemet sukanka 230 metų nuo S. Daukanto, labai kuklaus žmogaus ir didžio mūsų istoriko, gimimo. Paminėti šios sukakties sukviesti šauniųjų Varnių bibliotekininkių Vidos ir Aurikos tą kovo popietę ir susirinkome būrelis varniškių. Pagarbiai susikaupę, susidomėję klausėmės puikios muziejininkės ir pedagogės Jurgitos Gustytės-Ivinskienės pasakojimo „Mažo žmogaus didumas“, labai profesionaliai paįvairinto įdomiomis skaidrėmis iš S. Daukanto gyvenimo, kūrybinio palikimo, artimiausių jo bendražygių veiklos. Ypatingą dėmesį lektorė skyrė šio nepaprasto žmogaus asmenybei, tam, kaip jis liudijo savo laiką. Palyginti nedaug tetyrinėta S. Daukanto kūryba, vienintelis išlikęs jo atvaizdas – Vaižganto surastas portretas, tapytas Zenkevičiaus. S. Daukanto tėvai – laisvieji valstiečiai, patriotai lietuviai, rėmę T. Kosciuškos sukilimą. Iš jų Simonas perėmė aukštesnį suvokimą apie Tėvynę, svarbiausius gyvenimo idealus, rimtą požiūrį į mokslo svarbą.
J. Gustytė-Ivinskienė įdomiai, patraukliai pasakojo apie pagrindinius S. Daukanto gyvenimo etapus: mokslą Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose, studijas Vilniaus universiteto literatūros ir menų, vėliau teisių fakultetuose, didžiausią įtaką jam padariusius dėstytojus, priežastis, paskatinusias jį atsidėti Lietuvos istorijos šaltinių paieškoms, kurios nuvedė jį į Rygos, vėliau – Sankt Peterburgo archyvus. Didelę įtaką S. Daukantui padarė bendraminčių būrelis, susiformavęs Sankt Peterburge, ypač draugystė su M. Valančiumi, T. Narbutu. Visi jie degė lietuvybe, puoselėjo didelius ateities tikslus. Būreliui iširus, S. Daukanto akys nukrypo į Lietuvą, nes reikėjo ieškoti būdų publikuoti archyvuose surastą ir nusirašytą istorinę medžiagą, kad ji kitataučių, ypač lenkų istorikų, nebūtų iškraipoma. M. Valančiui 1850 metais tapus Žemaičių vyskupu, netrukus jo pakviestas Varniuose atsirado ir S. Daukantas.
Įdomiai, vaizdingai lektorė pristatė Varnių laikotarpį S. Daukanto gyvenime, jo, kaip vyskupo sekretoriaus, veiklą, pateikė įvairių nuomonių sulaukusią S. Daukanto ir M. Valančiaus kivirčo istoriją, priežastis, paskatinusias S. Daukantą palikti Varnius. O svarbiausia priežastis, matyt, buvo ta, kad caro valdininkai ėmė domėtis jo veikalu „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, norėjo išsiaiškinti, kas jos tikrasis autorius, pasirašęs Laukio, paskui – Kontauto slapyvardžiais. S. Daukantas, gyvenęs šalia J. Zavadskio knygyno, be abejo, sužinojo apie tai ir išvyko į Svirlaukį. Į Varnius jis ir vėliau ne kartą buvo atvažiavęs, lankėsi pas gydytoją Andrijauskį.
Muziejininkė įdomiai apžvelgė ir liūdnus paskutiniuosius S. Daukanto gyvenimo metus Papilėje, kai dėl dalyvavimo 1863 metų sukilime buvo suimtas jo globėjas Papilės klebonas Vaišvila, apie tai, kad daug kas nesuprato jo, nepraktiško keistuolio. Iš tikrųjų S. Daukantui kasdienybė nerūpėjo, jis gyveno tik pagrindinėmis savo gyvenimo idėjomis. Ir mirė kaip ta vargo pelė, visą gyvenimą triūsęs dėl savo tautos istorijos, o kartu ir dėl jos ateities.
Vlada VENGRIENĖ