Grafienė iš Telšių rajono savivaldybės siekia prisiteisti pustrečio milijono už „Alkos“ muziejuje saugomas meno vertybes

Felicijos Laimės Broel Platerienės atstovas Petras Donatas Lapienis kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš Telšių rajono savivaldybės 2,448 mln. Lt už Platerių šeimai nuosavybės teise priklausiusių meno vertybių – 58 vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatų iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų nusavinimą visuomenės poreikiams.

Telšių rajono savivaldybė, o tiksliau Žemaičių muziejaus „Alka“ atstovai, nesutiko su Felicijos Laimės Broel Platerienės pateiktu 58 paveikslų įvertinimu rinkos kainomis, kurį 2011 m. pabaigoje atliko Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos senosios dailės ekspertė dr. Jolanta Širkaitė. Tad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio mėnesį įpareigojo Telšių rajono savivaldybę pateikti savo minėtų meno vertybių įvertinimą arba pasirinkti meno ekspertus, kurie tai galėtų padaryti. Savivaldybė š. m. sausio 9 d. pateikė ekspertų sąrašą. Šie paskirti atlikti 58 dailės kūrinių, kurie į Žemaičių muziejų „Alka“ pateko 1940 m. iš nacionalizuotų Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų, įvertinimą.

Tiek valstybė, kuriai atstovauja LR Vyriausybė, tiek Kultūros ministerija nuo šios bylos atsiribojo. „Kultūros ministerijos pozicija tokia, kad tas turtas (58 vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatai) priklauso Telšių rajono savivaldybei ir jų šita byla neliečia, – pasakojo Telšių rajono savivaldybės administracijos Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas Edmundas Vaitkevičius, – nors prieš 10 metų ta pati Felicija Laimė Broel Platerienė į teismą kreipėsi dėl tų pačių paveikslų grąžinimo. Tąkart Aukščiausiasis Teismas paveikslų grafienei negrąžino ir tvirtino, kad meno vertybės negali būti grąžinamos, nes pagal tuomet galiojusią Muziejų įstatymo redakciją jos priklauso valstybei.“

E. Vaitkevičiaus manymu, perskaičius 2002 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimą, yra aišku, kad šios meno vertybės priklauso valstybei, o ne Savivaldybei, juolab kad nebuvo nė vieno teisės akto, 

kuriuo tas turtas būtų Savivaldybei perduotas. „Kultūros ministerija patvirtino, kad jokio nutarimo, kuriuo perduotas Savivaldybei minėtas turtas, nebuvo. Tačiau pareiškė, kad Savivaldybė jį valdo vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, – kalbėjo Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas. – Nors šis ieškinys tiesiogiai liečia visuomenės poreikius, o Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros vertybės nurodomos kaip valstybinis prioritetas, tačiau tiek valstybė, tiek Kultūros ministerija atsiribojo nuo šios bylos ir Teismo paprašė jas iš atsakovų sąrašo išbraukti. Kitaip tariant, Savivaldybė liko viena.“

Pasak E. Vaitkevičiaus, analogiškų bylų Lietuvos teismų praktikoje nėra, tad teismas vadovausis teisės principais, t. y. bus formuojama nauja praktika. „Keista, kad Savivaldybė tampa neva atsakinga už okupacijos metais nacionalizuotą turtą, neva ji šiandien turi išmokėti pinigines kompensacijas…“ – garsiai svarstė Juridinio, personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėjas.

„Sakyčiau, šiuo atveju Kultūros ministerija, Vyriausybė elgiasi nesąžiningai, nes tie paveikslai priklauso ne Savivaldybei, o valstybei, – „Telšių ŽINIOMS“ ieškinį komentavo Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas. – Teisme atsakovu turėtų būti valstybė, o Savivaldybė – trečiuoju asmeniu. Jeigu Savivaldybei priteis išmokėti 2,5 mln. Lt – rajono biudžetui tai bus labai skaudus smūgis…“ S. Urbonas teigė, kad neseniai jam teko šiuo klausimu kalbėtis ir su naujuoju kultūros ministru Šarūnu Biručiu: „Ministras pažadėjo išsiaiškinti situaciją, nes ankstesnę Kultūros ministerijos poziciją suformavo praėjusios kadencijos Vyriausybė. Mes tikrai nenuleisime rankų ir dar kartą kelsime klausimą ministerijose.“

„Didžioji dalis paveikslų iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų buvo ir yra eksponuojami muziejuje, – „Telšių ŽINIOMS“ pasakojo Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė, – visus tuos metus jie buvo puoselėjami, saugomi, prižiūrimi. Apie 30 restauravome. Vieno paveikslo restauracijai apytiksliai reikia nuo 2 iki 3 tūkst. Lt.“ Į klausimą, kiek ekspozicine prasme svarbūs muziejui yra šie 58 vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatai iš Švėkšnos ir Vilkėnų dvarų, E. Spudytė atsakė: „Tie žmonės – dvarininkai meno kūrinius kolekcionavo, pirko tik autentiškus daiktus, taip pat turėjo galimybę išvažiuoti į Europą, kur įsigijo dalį paveikslų. Nors ir ne tiek žinomų pasaulyje dailininkų, tačiau originalius kūrinius. Kopijų jie neturėjo. Tai buvo jų pasididžiavimas, jų kolekcijos, giminių portretai ir t. t. Visi pasaulio muziejai, valstybės didžiuojasi turimais meno kūriniais. Mes taip pat. Tai ne tik mūsų muziejaus, rajono, bet visos valstybės vertybės ir pasididžiavimas.“

Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė teigė nežinanti, kaip ji pasielgtų būdama grafienės vietoje: „Jeigu tai būtų mano paveikslai, o aš būčiau dvarininkė, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir žinočiau, kad šis turtas nėra kažkur uždarytas ar atsidūręs privačiose kolekcijose, tačiau yra prižiūrimas, saugojamas muziejuje, jį gali pamatyti visi – ko gero, aš jį palikčiau Lietuvai.“

Meno kūriniai į muziejų atvežti po 1940 m.

1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, tuometinė Liaudies Vyriausybė 1940 m. liepos 20 d. pasirašė Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, kurio projektas buvo parengtas 1939 m. Pagal šį įstatymą Švietimo ministerijos sistemoje pradeda veikti savarankiška keturių skyrių Kultūros paminklų apsaugos įstaiga: meno, archeologijos, architektūros, etnografijos. Įstaiga sutelkė dėmesį į kultūros paminklų apskaitą, pagal išgales dalyvavo inventorizuojant kultūros paminklus nacionalizuojamuose dvaruose ir jos darbuotojams pavyko daug meno vertybių perduoti muziejams.

1940 m. vasarą pradėta meno vertybių „registracija“ dvaruose, okupuotą Lietuvos teritoriją tam reikalui paskirsčius į 13 apygardų. Suregistruoti kultūros vertybes reikėjo iki 1941 m. sausio 1 dienos.

1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, o kitų metų liepos 21 d. į valdžią atėjus Liaudies Vyriausybei, imtasi žemės reformos. Ši žemės reforma tiesiogiai palietė Lietuvos kultūrinį paveldą. Rugpjūčio 5 d. Liaudies Vyriausybės Ministrų tarybos nutarimu dėl „valstybinio žemės fondo sudarymo“ buvo parengta dvarų žemių su sodybomis, trobesiais bei kilnojamuoju turtu inventorizacija. Vykdant inventorizaciją, buvo registruojamas dvarų kultūrinis paveldas. Lietuvoje paveldo registraciją vykdė 14 komisijų, į kurias įėjo dailininkai, mokytojai, muziejininkai.

1940 m. rugpjūčio pabaigoje Švietimo komisariatas įgaliojo „Alkos“ muziejaus vedėją Praną Genį, apskrities viršininką Kazį Sideravičių, apskrities gydytoją Joną Mikulskį surašyti ir paimti apsaugon kultūros ir meno turtą iš Telšių, Kretingos ir Tauragės apskričių. Ne visos kultūros vertybės, kurias aplankytuose Žemaitijos dvaruose surašė Švietimo komisariato įgalioti asmenys, tada buvo suvežtos į Žemaičių muziejų „Alka“. Dalis jų po surašymo pateko ir į kitus Lietuvos muziejus. Tačiau pradėjus vežti pasirodė, kad šito turto jau nebebuvo daug likę: tuose pačiuose Švėkšnos, Vilkėnų dvaruose Raudonoji armija jau buvo padariusi savo juodą darbą – dalis meno kūrinių buvo arba sunaikinti, arba išparduoti, arba išvogti.

Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad per 1940–1941 m. į „Alką“ buvo atvežta apie 1 tūkst. paveikslų, baldų, indų, nemažai kitų meno kūrinių.