Kartais baugu praeiti ar pravažiuoti kaimelių kapines. O tam, pasirodo, gali būti įvairių priežasčių – ir istoriškai pagrįstų, ir pramanytų.
Pasakojimas, įkvėpęs rašytoją
Nežinia, kiek galima įtikėti rašytojo išmone, juolab kad istorijos realumą patikrinti jau nėra galimybės. Istorijos siūlą pradėjau vynioti nuo Mažeikių krašto enciklopedijoje perskaitytos žinutės, esą Bugenių kapelius išgarsino rašytojo Vytauto Misevičiaus apsakymas „Iš vieno nenaudėlio gyvenimo“.
Susiradau knygą, perskaičiau apsakymą – suintrigavo. Kraštotyrininko Bronislovo Kerio socialinėje paskyroje atsitiktinai aptikau įrašą, jog rašytojas rėmėsi giminaičio pasakojimu, kad du Viekšnių bedievius Steponus, keliaujančius vežimu pro Bugenių kapinaites, išgąsdino Liutiko vaiduoklis.
Dar rašytojas rado archyve Antano Into baudžiamąją bylą. O gal ta istorija buvo gyva ir tuomet gyvenusių žmonių pasakojimuose? Nežinia.
Liutiko šmėkla
Bugenių apylinkėse gyveno toks Antanas Intas. Teturėjęs nedidelį sklypelį žemės, versdavosi meistryste, vasaros metu pas ūkininkus dirbdavo laukų darbus. Nelabai sutardavo su jais, tad darbo ne per daugiausia turėjo, o dar jo šmaikštūs šposai… Intas, turėdamas šautuvą bei užsimetęs baltą maršką, mėgo žiemos naktimis brakonieriauti dvaro laukuose.
Taip jau išėjo, kad jį su ta balta marška kažkas pamatęs prie kapinių, baisiausiai išsigandęs ir paleidęs po kaimą gandą, esą dvarininko Liutiko šmėkla vaidenasi. Nuo to karto šmėkla, patykojusi pravažiuojančiųjų, įsiropšdavusi į vežimo galą, imdavusi stūgauti. Iš baimės paklaikusiomis akimis, visu kūnu drebantys keliauninkai lėkdavo, kiek tik arkliai įkabindavę.
Kaipmat išgaravo bedievystė ir tiems dviem viekšniškiams. Pajutę rogių gale atsiradusią šmėklą, sustingdė gerklėje besiveržiančias blevyzgas, burnojimus, o savo baimę išliejo švenčiausia giesme!
Sulig paskutiniu jos posmu suvaitojęs, dievo žodžio genamas iš rogių išvirto ir vaiduoklis.
Ne miręs bajoras, o gyvas pokštininkas
Buvo ilgiausių rašytinių skundų Mažeikių apskrities policijos vadui. Buvo ir paties klebono Žukausko (tikrai buvo klebonavęs Ukrinų filijinėje bažnyčioje) atlikta apklausa prisaikdintų šv. Kryžiumi pas pono Liutiko našlę tarnaujančių liudininkių, kurios dar ne tokių dalykų pripasakojo! Raportą, ir ne vieną, teikė policijos vachmistras A. Bencevičius, nurodydamas, kad Bugenių dvaro savininkas yra tikrai miręs, palaidotas „su visomis liturginėmis Rymo katalikų bažnyčios apeigomis“.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad koplyčioje grabas neliestas, jo antvožas nekilnotas, jokių vaikščiojimų pėdsakų ant koplyčios grindų nepastebėta. Žodžiu, turėjo Mažeikių policija baimingą galvosūkį, o bugeniškiai patys iš tolo vengdavo važiuoti tuo keleliu.
Galiausiai gąsdinimo istorijų virtinę nutraukė pro tą vietą iš malūno grįžtantis ūkininkas Škultė su samdiniu Petru Juodka. Pamatęs užšokusią ant miltų maišo baltą pamėklę, ūkininkas ėmė šauktis pagalbos, o samdinys, stryktelėjęs iš vežimo, išsitraukė skersinį ir tvojo vaiduokliui per galvą. Užsimojo dar sykį…
„Nedurniuok, Petrai, dar negyvai užmuši!“ – išgirdo.
O balta marška slėpė nesunkiai sužalotą Antano Into galvą. Taip, to nenaudėlio, kuris gąsdino vietinius bei prašalaičius, kėlė rūpestį policijai ir kunigui.
Liutikos kapeliai
Už gražiai besistiebiančio į dangų jaunuolyno tebėra tos kapinaitės, šiandien vadinamos Liutikos kapeliais. Nuo pagrindinio kelio Mažeikiai–Skuodas jų nematyti, pravažiavus Šerkšnės upę, sankryžą naftos įmonės link, reikia pasukti dešinėn laukų keleliu ir dar užsukti už miškelio. Ir iš karto retmiškio kampe išvysit keletą kryžių ir minimo dvarininko Vendelino Liutiko (1826–1885) kapavietę.
Baigdama vynioti istorijos siūlą noriu pateikti žinomos informacijos apie V. Liutiką, kuris po mirties šmaikštaus kaimiečio pastangomis „atgijo“ šmėklos pavidalu.
Pagal istoriko Povilo Šverebo surinktą informaciją, V. Liutikas – Bugenių dvaro savininkas, atsargos poručikas, 1863 m. suorganizavęs valstiečių sukilėlių būrį. P. Šverebas pateikia ir istoriko S. Ličkūno žinias, kad V. Liutikas buvo pagrindinis agitatorius, organizuojant Renavo būrį.
Skuodiškis Juozas Vyšniauskas knygoje „Dvaras prie Aleksandrijos“ rašo: „Gydytojų Ferdinando, Boleslovo ir Platono Kaunackių brolis vedė Bugenių kaimo bajoro Vendelino Liutiko dukrą Jadvygą. Liutiko dvaras, ūkis buvo arčiau Ventos geležinkelio stoties. Jo žemės siekė Šerkšnės upę, prie kurios jaunavedžiai ir įsikūrė… Priešais savo dvarą, kitoje Šerkšnės upės pusėje, ant aukštėliau esančios iškilumos, XX a. 3 dešimtmečio antrojoje pusėje Valerijonas Kaunackis pastatė plytinę su vieno degimo krosnimi.“
Dėl Kaunackių reikšmingumo mūsų kraštui reikia paminėti, kad tai Lietuvos istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) sesers Anastazijos Daukantaitės, ištekėjusios už Kazimiero Kaunackio, anūkai.
Istorija, kuria verta dalytis
Istoriją sekti nebaigiau tik informacijos susiejimu į vienį, aplankiau V. Liutiko kapavietę tame retame miškelyje, sniegu nudrabstytais medžiais.
Kapavietę žymi ant kelių cementinių pakopų kūgio formos taip pat cemento liejinys – paminklas, kurio viršuje kryžius-saulutė su nukryžiuotoju.
Pasak istoriko P. Šverebo, šis paminklas „yra vietoj buvusios koplyčios, kurios buvimą liudija koplyčios pamatų akmenys. Dėsninga, kad ponai turėdavo privačias koplyčias-mauzoliejus. Jos parapijų vizitacijose neįrašomos.“
Apie koplyčios nugriovimą istorikas žinių neturėjo.
Keliaujant po savo krašto apylinkes galima aptikti ir tokių istorijos perlų. Jais dalytis būtina, kaip ir nuvesti į tas vietas smalsius keliautojus.
Vilma VŽESNIAUSKIENĖ
Loading ...
