Sa­vo pro­fe­si­jai iš­ti­ki­ma de­vy­nias­de­šimt­me­tė

Tel­šiuo­se gy­ve­nan­ti Dan­guo­lė Kes­mi­nie­nė nau­jų­jų me­tų pra­džio­je pa­si­ti­ko gar­bin­gą ju­bi­lie­jų – de­vy­nias­de­šimt­me­tį. Su­kak­tu­vi­nin­kė ste­bi­na pui­kia at­min­ti­mi ir dar­bin­gu­mu, mat ji iki pat šiol vis dar dir­ba pa­gal sa­vo pro­fe­si­ją, ir tvir­ti­na, jog užim­tu­mas, mąs­ty­mas, nau­jų ži­nių srau­tas yra jos il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Iš­vy­ko į moks­lus

D. Kes­mi­nie­nė gi­mė ir užau­go Tel­šiuo­se. Bai­gu­si čia mo­kyk­lą stu­di­juo­ti iš­vy­ko į Mask­vą, kur sėk­min­gai bai­gė in­ži­ne­ri­nį sta­ty­bos ins­ti­tu­tą.

„Ka­dan­gi ša­ly­je bu­vo jau­čia­mas to­kių spe­cia­lis­tų trū­ku­mas, tad vi­sus iš ra­jo­no siun­tė ten mo­ky­tis. Mies­to sta­ty­bos fa­kul­te­te įgi­jau mies­to su­tvar­ky­mo ir sta­ty­bos in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bę“, – pa­sa­ko­jo su­kak­tu­vi­nin­kė.

Įsit­vir­ti­no Tel­šiuo­se

Po pen­ke­rių me­tų, bai­gu­si moks­lus, Dan­guo­lė par­vy­ko į Tel­šius, nes ga­vo pa­sky­ri­mą į gim­tą mies­tą. „Čia pra­dė­jau dirb­ti, čia su­lei­dau šak­nis, čia ir gy­ve­nau. Taip, tiek me­tų ir neiš­da­viau sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mų“, – sa­kė tel­šiš­kė.

Pir­mo­sios Dan­guo­lės pa­rei­gos bu­vo val­dy­bos in­ži­nie­riaus vie­ti­niams ke­liams, vė­liau ta­po val­dy­bos vir­ši­nin­ke. Ta­čiau šia­me dar­be, kaip ji pa­ti tei­gė, ne­ga­lė­ju­si pri­tai­ky­ti įgy­tų ži­nių, tad Tel­šiuo­se įkū­rė Že­mės ūkio sta­ty­bos pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­to Tel­šių sky­rių (Res­pub­li­kos gat­vė­je). Vė­liau pe­rė­jo dirb­ti į Tel­šių te­ri­to­ri­nį sta­ty­bos tres­tą, į są­ma­tų-su­tar­čių sky­riaus vir­ši­nin­kės pa­rei­gas.

Mo­te­ris tvir­ti­no, jog vi­są am­žių ji neiš­da­vė sa­vo pro­fe­si­jos, vi­sa­da dir­bo su sta­ty­bo­mis su­si­ju­sį at­sa­kin­gą dar­bą: „Man te­ko pri­si­dė­ti prie vi­sų Že­mai­ti­jos zo­nos pa­sta­tų… Vi­si komp­lek­sai… Bu­ge­nių, Ak­me­nės, Ma­žei­kių ir kt. Kai va­žiuo­ju per Že­mai­ti­ją, vis­kas pa­žįs­ta­ma.“

Vis­kas pa­si­kei­tė

Žvelg­da­ma į pra­bė­gu­sius dar­bo me­tus tel­šiš­kė kal­bė­jo, jog lai­kui ei­nant vis­kas la­bai pa­si­kei­tė, ir gal net į blo­gą­ją pu­sę. Kai Dan­guo­lė dar dir­bo są­ma­tų-su­tar­čių sky­riaus vir­ši­nin­ke, bu­vo griež­ta tvar­ka.

„Ma­no sky­riu­je dir­bo 12 mo­te­rų. Bū­da­vo, iša­na­li­zuo­ja­me do­ku­men­tus, su­ra­šo­me pa­sta­bas, jas ati­duo­da­me cent­rui – ins­ti­tu­tui. Ta­da tas pa­sta­bas jie ana­li­zuo­ja, o mes va­žiuo­da­vo­me jų ap­gin­ti. Po to – ko­re­ga­vi­mas, ma­no pa­ra­šas, kad vis­kas ge­rai, ir ta­da jau do­ku­men­ta­ci­ja pa­ruoš­ta vyk­dy­ti. Daug vis­ko pe­rė­jo per ma­no ran­kas“, – pa­sa­ko­jo D. Kes­mi­nie­nė. O šian­dien, jos tei­gi­mu, „dir­ba ne­di­de­lės gru­pe­lės pro­jek­tuo­to­jų, yra pro­jek­to va­do­vas, ku­ris vis­ką ku­ruo­ja. Yra ar­chi­tek­tas, ku­ris pa­tei­kia sa­vo vi­zi­ją, ta­da sam­do su­bran­go­vus, ku­rie iš­mė­ty­ti po vi­są ša­lį, ir pa­ban­dyk tu juos pa­skui su­gau­dy­ti, jei kur įsi­vė­lė klai­da. Nu­siun­tė vie­nus brė­ži­nius, pa­skui ką nors pa­tiks­li­no, ir vis­kas… Jei ge­ras pro­jek­to va­do­vas, jis vis­ką at­si­me­na, o jei tu­ri daug dar­bų ir sku­ba, ga­li bū­ti, kad ir pa­mir­šo…“

Ir to­liau dir­ba sa­vo dar­bą

D. Kes­mi­nie­nė iki šių die­nų ir to­liau sėk­min­gai dir­ba sa­vo mėgs­ta­mą dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę.

„Ma­no dar­bas – są­ma­ti­niai-eko­no­mi­niai skai­čia­vi­mai. Toks ma­no kva­li­fi­ka­ci­nis ates­ta­tas, ku­rį jau pra­tę­siu penk­tą kar­tą, bet tur­būt jau pa­sku­ti­nį“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Vi­sus skai­čia­vi­mus Dan­guo­lė at­lie­ka na­muo­se kom­piu­te­riu. Dir­ba su tam tik­ro­mis pro­gra­mo­mis ir tei­gia, jog su­si­drau­gau­ti su tech­no­lo­gi­jo­mis jai ne­bu­vo su­dė­tin­ga.

„Aš be už­siė­mi­mo ne­ga­liu bū­ti, tu­riu mankš­tin­ti sme­ge­nis, kad at­min­ties ne­pra­ras­čiau, to­dėl vis už­sii­mu skai­čia­vi­mais. Ma­no gal­va pil­na nor­ma­ty­vų, o juos la­bai greit ga­li pra­ras­ti“, – tei­gė mo­te­ris.

Grei­tai bė­gan­tys me­tai

Kar­tu su vy­ru Dan­guo­lė su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų. Jos su­kū­rė šei­mas ir pa­do­va­no­jo še­šis anū­kus.

Anot Dan­guo­lės, jos il­gaam­žiš­ku­mo pa­slap­tis la­bai pa­pras­ta: vi­są am­žių tvar­kin­gai gy­ve­no, ne­rū­kė, nie­ka­da ne­gė­rė, ne­tin­gė­jo, daug ju­dė­jo, la­bai mė­go jau­nys­tė­je spor­tuo­ti (leng­vo­ji at­le­ti­ka, krep­ši­nis, te­ni­sas, bė­gi­mas, šuo­liai į aukš­tį ir to­lį).

De­vy­ni de­šimt­me­čiai, pa­sak su­kak­tu­vi­nin­kės, pra­lė­kė la­bai grei­tai. At­ro­do, kad dar vi­sai ne­se­niai bu­vo iš­vy­ku­si į ins­ti­tu­tą mo­ky­tis…