Trisdešimt penkeri metai – tiek laiko praėjo nuo tada, kai Šerkšnėnų apylinkėse įsikūręs aerodromas tapo savarankiškas.
Kita sukaktis – prieš dešimtį metų Šerkšnėnų aerodromas buvo pavadintas Lietuvos civilinės aviacijos pradininko Julijono Kumpiko-Kumpikevičiaus vardu.
Aerodrome šiuo metu yra pakilimo takas, lėktuvų angarai, o aeroklubo instruktoriai jau paruošė daugiau nei penkis tūkstančius žmonių, Šerkšnėnuose atlikusių pirmuosius šuolius parašiutu.
Lėmė augantis miestas
Aviacijos pradžia Mažeikiuose laikomi 1984-ieji, kai sukarintos organizacijos SDAALR (Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti) valdyba pritarė Mažeikių rajono valdžios iniciatyvai plėtoti aviacijos sportą.
Tais metais rajono valdžia būsimiems parašiutininkams skyrė kabinetą, sandėlį parašiutams (jų buvo gauta penkiasdešimt), į Mažeikius laimėjęs konkursą atvyko dabartinis Mažeikių aviacijos sporto klubo vadovas, o tuo metu – parašiutizmo instruktorius Rimantas Morkūnas, mažeikiškiai priklausė Akmenės aviacijos klubui.
Noras plėtoti aviaciją Mažeikiuose buvo didelis – tų metų gegužę mūsų mieste įvyko pirmasis norinčiųjų šokti parašiutu susirinkimas, o jau rugpjūtį Akmenės aerodromas pajuto mažeikiškių parašiutininkų antplūdį – vieną šio mėnesio dieną pirmuosius šuolius sėkmingai atliko 63 žmonės.
„Atsiskyrimą nuo Akmenės lėmė du faktoriai. Pirmas – tai, kad jų aerodromas labai mažas – iš vienos pusės miestelis, iš kitos – kolektyviniai sodai, iš trečios – aukštas pušynas, iš ketvirtos – upė, jis buvo vienas pavojingiausių šokant pirmuosius šuolius parašiutu. Kita priežastis – Mažeikiai buvo augantis miestas, žmonių vis daugėjo, ypač jaunų, tad nuostata buvo tokia: čia ne tik būtinas, bet ir privalomas aerodromas“, – „Santarvei“ pasakojo R. Morkūnas.
Sustojo laukų viduryje
R. Morkūnui ir padalinio vadu tapusiam Petrui Sučylai pirmuoju uždaviniu tapo vietos aerodromui paieška. Mūsų rajone, Laižuvos pusėje, tuomet buvo įrengta tik nedidelė aikštelė lėktuvams, barsčiusiems trąšas, pakilti. Antroji numatyta vieta buvo laukai, važiuojant Viekšnių link, tačiau virš šios vietos skraidė sovietiniai kariniai lėktuvai.
„Tada nuvykome iki Žemaičių Kalvarijos ir patraukėme Mažeikių link, įsukdami į kiekvieną keliuką ar žvyrkelį, – vis ieškojome vietos. Pravažiavę Šerkšnėnus, pasukome į vieną iš paskutinių keliukų ir pamatėme per upelį permestus du rąstus. Palikome mašiną, pakilome į kalną, ėjome lauku, nieko vienas kitam nesakydami… Tik lauko viduryje apsikabinome ir pasakėme: čia bus mūsų aerodromas“, – prisiminė R. Morkūnas.
1987 metais mažeikiškiams aviatoriams teko vykti į Rygą ir Maskvą – pildyti dokumentų aukščiausiu lygmeniu. Po to prasidėjo darbai – buvo sutvarkytas kelias, pastatytas tiltukas, parvežta antena, statoma „kazarma“, sargų namelis, lėktuvų tvirtinimo vietos.
Išgyveno įvairius laikus
Aerodromas matė ir gero, ir blogo: buvo laikai, kai Mažeikių aeroklubas turėjo tris lėktuvus „AN 2“, du lėktuvus „JAK 52“, tris sraigtasparnius, sklandytuvą „Banik“, o per sezoną sportininkai atlikdavo 7 tūkstančius šuolių, laimėdavo Baltijos šalių pirmenybes ir daug kartų triumfavo Lietuvos čempionatuose. Buvo ir laikai, kai nutrūko finansavimas, susidarė didelės skolos, visi klube dirbę žmonės iš jo išėjo, prasidėjo dideli grobstymai, išvarė visus lėktuvus, liko tik vienas „AN 2“, kurį taip pat būtų išvarę, tačiau jis negalėjo pakilti…
2001 m. darbas prasidėjo iš naujo. Nors aerodromo vietoje buvo tik žole užžėlęs laukas, įkūrus Mažeikų aeroklubą, kurio viršininke tapo Ala Morkūnienė, pavyko gauti leidimus ir aerodromas vėl atgijo.
„Šiuo metu turime 790 metrų ilgio ir 22 metrų pločio sertifikuotą pakilimo taką su visais privalomais ženklais, radijo ryšį, todėl galime priimti ultralengvus lėktuvus iš viso pasaulio. Jų sulaukiame itin gausiai. Turime lėktuvą, aerodrome yra penki pastatai, kuriuose saugomi lėktuvai. Rengiame šuolius parašiutu – sezono metu nuo balandžio iki lapkričio pirmuosius šuolius atlieka vidutiniškai trys šimtai žmonių“, – apie dabartines sąlygas pasakojo R. Morkūnas.
Per visą aerodromo gyvavimo laikotarpį šuolius parašiutu Mažeikių aeroklube atliko daugiau kaip penki tūkstančiai žmonių. Pasak instruktoriaus, jauniausias buvo jo vienuolikmetis sūnus Paulius (tiesa, iššokti leista nusižengiant taisyklėms), vyriausia – 80-mečio sulaukusi šerkšnėniškė Barbora Narkienė, šokusi kartu su instruktoriumi.
Suteiktas kraštiečio aviatoriaus vardas
Prieš dešimt metų Šerkšnėnuose buvo surengta didžiulė aviacijos šventė, kuri mažeikiškiams ilgam įsiminė. Ji surengta tuomet, kai aerodromui buvo suteiktas mūsų kraštiečio, lietuvių civilinės aviacijos pradininko Julijono Kumpiko-Kumpikevičiaus vardas.
„Tais metais iš televizijos sužinojau, kad lakūno dukra Giedrė Kumpikaitė, Long Islando universiteto profesorė, Niujorko lietuvių radijo vadovė, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierė, sukūrusi dokumentinį filmą „Sparnams prisiminti“ apie tėvo žygdarbius, atvyko į Mažeikius ir sprendžia, kaip įamžinti tėvo atminimą. Suradome jos kontaktus ir pasiūlėme J. Kumpikevičiaus vardu pavadinti aerodromą. Sulaukėme atsakymo: o kodėl gi ne? Po to sekė derinimai su sostine ir šį vardą gavome“, – pasakojo R. Morkūnas.
Kita ne mažiau įspūdinga aviacijos šventė vyko po ketverių metų, o dabar aviacijos šventę numatyta surengti 2024-aisiais, kuria bus pažymėtas Mažeikių aviacijos 40-metis. Tikimasi, kad ji bus gausesnė ir įspūdingesnė nei pirmoji.
Primename, kad Julijonas Kumpikas-Kumpikevičius gimė 1910 m. Čepiškės kaime, jis mokėsi Mažeikių pradžios mokykloje ir Mažeikių gimnazijoje. Kaune atlikęs karinę prievolę norėjo stoti į Lietuvos aeroklubo civilinių lakūnų kursus. Vėliau J. Kumpikevičius atsidūrė Čekijoje, įstojo į T. Masariko lakūnų mokyklą, o 1934 m. kovo 5–9 d. surengė skrydį iš Prahos į Kauną senutėliu, iš apyvartos nurašytu lėktuvu, neturinčiu jokių navigacijos prietaisų.
Mažeikių krašto enciklopedija apie šį J. Kumpiko-Kumpikevičiaus skrydį rašė: „Skrendant virš Vokietijos, šūviais jis buvo priverstas nutūpti. Vokiečiai areštavo jaunąjį pilotą, tačiau, išsiaiškinę skrydžio aplinkybes, ne tik jį paleido iš areštinės, bet ir davė degalų, iškėlė vaišes. Antrą skrydžio dieną dėl itin blogų oro sąlygų lakūnas sunkiai orientavosi erdvėje, turėjo labai žemai nusileisti ir skristi apverstu lėktuvu. Trečią dieną Lietuvoje jį sutiko labai iškilmingai: į sutikimą susirinko visi karo aviacijos karininkai, sakė kalbas, džiaugėsi laimingai pasibaigusiu skrydžiu, apgyvendino „Metropolyje“.
J. Kumpikas-Kumpikevičius tapo pirmuoju Lietuvos civilinės aviacijos lakūnu, jam suteiktas tarptautinio lakūno vardas. 1940 m. jis buvo paskirtas Vilniaus šaulių aviacijos būrio vadu, dirbo Vilniaus ruožo transporto viršininku ir globojo šaulių lakūnus, po Antrojo pasaulinio karo su šeima emigravo į Vokietiją, iš ten – į JAV, dirbo aviacijos gamykloje mašinistu. J. Kumpikevičius mirė 1985 m., po dvejų metų kraštiečio palaikai sugrįžo į Lietuvą, jis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse, šalia savo motinos.
Vidas STANKUS